LTKnygoje aprašomi valstybės ir bažnyčios santykiai Lietuvoje, jų istorija, teisiniai pagrindai. Išsamiau nagrinėjama bažnytinės teisės genezė, raida ir ypatumai 1922, 1928, 1938 ir 1992 m. Lietuvos konstitucijose. Į analizę įtrauktas 1995 m. Spalio 4 d. Religinių bendruomenių ir bendrijų įstatymas bei susitarimai su Šventuoju Sostu. Istorinėje dalyje atskleidžiama valstybės ir bažnyčios tarpusavio ryšio problema, taip pat konfliktai tarp jų Lietuvos istorijoje. Pabrėžiama, kad Bažnyčios ir valstybės santykiai visada susiję su pačios valstybės likimu. Atskleidžiama, kad dabartinis valstybės ir religinių bendruomenių bendradarbiavimas nepažeidžia valstybės sekuliarumo ir kartu leidžia laisvai plėtotis religinei minčiai ir Bažnyčios veiklai. Pažymima, kad Lietuvos valstybė garantuoja minties, įsitikinimų ir sąžinės laisvę, taip pat laisvę jungtis į religines asociacijas. Pažymima, kad tai apima ir vidinę religinę laisvę, laisvę praktikuoti religiją tiek viešai, tiek privačiai. Atskleidžiama, kad valstybė suteikia tradicinėms pripažintoms religinėms bendruomenėms teisę veikti, sąlyginį savarankiškumą ir pagarbą jos vidaus taisyklėms. Taip pat valstybė užtikrina religinių organizacijų steigimo laisvę konstitucijos ribose. Apibendrinant konstatuojama, kad nuo 2000 metų esama pozityvių pokyčių, susijusių ir su šalies Konstitucija, ir su santykiais su Šventuoju Sostu; šiuos pokyčius autorius laiko reikšminga valstybės ir Bažnyčios santykių pažanga.