LTSiekdami suprasti, kaip Lietuvos istoriografijoje buvo traktuojama Rusijos imperija, turime analizuoti istorijos rašymo kontekstą. XIX a. suformuotas lietuvių istorinis naratyvas buvo neatsiejama lietuvių tautinio diskurso dalis. Sunkiausia užduotis, su kuria susiduriama kuriant šiuolaikinę lietuvišką tapatybę, buvo barjerų tarp lietuviškos ir lenkiškos (taip pat rusiškos) tapatybės pastatymas. Senosios Lietuvos istorijos samprata buvo suprantama kaip alternatyva Lenkijos ir mažesniu mastu Rusijos koncepcijai. Šiame kontekste lietuviai turėjo remtis į autentišką liaudies kultūrą, kaip atsvarą lenkų civilizacijai. Lietuviai konstravo savo istorijos sampratą, susiedami ją su lietuviškos tapatybės raida ir etnokultūrinėmis vertybėmis. Rusifikacijos politika išryškėjo po 1863–1864 m. sukilimo nuslopinimo. Tuo metu buvo vykdoma asimiliacijos politika, kartais vadinama visiška rusifikacija. Dauguma Lenkijos istorikų laikosi nuomonės, kad kultūrinė rusifikacija prasidėjo 1830 m. – nuo tada lenkų elitas patyrė kalbinę rusifikaciją ir religinę diskriminaciją. Lietuvos istorikai rusifikaciją aiškina kaip dviprasmišką reiškinį, nes imperinė tautinės tapatybės politika lietuviams taip pat reiškė depolonizaciją. Apibendrinime teigiama, kad skirtingiems istoriografiniams požiūriams į rusifikaciją darė įtaką skirtingi politiniai kontekstai, tapatybės formavimo klausimai ir istorijos rašymo tendencijos.