Zarządzanie domami kanoniczymi w XVI stuleciu na przykładzie kapituły wileńskiej - przepisy i praktyka

LTStraipsnyje analizuojama XVI a. Vilniaus kapitulos nekilnojamo turto sociotopografija. Jau nuo XIV a. Vilniaus kapitulos nuosavybė augo. Jai priklausė įvairios žemės valdos, taip pat pastatai Vilniaus mieste. Kapitulos nekilnojamo turto valdymą mieste reglamentavo statusas ir įvairūs dekretai. Kapitula Vilniuje nereziduojantiems kanauninkams uždraudė įkurdinti pasauliečius ir dvasininkus kapitulos namuose be kapitulos arba jos prokuratoriaus sutikimo, buvo numatytos baudos. Nutarimą panaikino ir sušvelnino 1534 m. dekretas, kuriuo be kapitulos žinios leista dvasininkams kapitulos namuose priimti dvasininkus. Kiekvienas kapitulos namas turėjo būti įvertintas materialiai prieš perduodant jį naujam savininkui. Namą perimantis kanauninkas turėjo sumokėti nustatytą mokestį kapitulai. XVI a. Vilnių dažnai siaubė gaisrai, vienas jų įvyko 1530 m, sudegė Vilniaus kanauninkams – Jonui Silvijui Amatui, Stanislovui Tarlai ir Benediktui Solfai priklausę namai. Kapitula ėmėsi veiksmų atstatyti pastatus. Kapitulos statutas reglamentavo daugelį klausimų, susijusių su kanauninkų nekilnojamu turtu, tačiau ne visus. Ginčytinais atvejais buvo šaukiama Taryba. Pavyzdžiui, 1539 m. tokios Tarybos akivaizdoje stovėjo kanauninkas Andrzejus Nadboras, kuris nesutarė su kaunauninku Kunickiu dėl tualeto vietos bendroje mūrinio namo sienoje. Buvo nuspręsta, kad A. Nadboro statybiniai sumanymai neturėtų pakenkti Kunickio interesams. Straipsnyje analizuojami įvairūs disponavimo XVI a. Vilniaus kapitulos nekilnojamuoju turtu atvejai Kapitulos statuto veikimo ribose ir aptariama priimtų sprendimų praktika.