LTRemiantis M. Valančiaus „Namų užrašais“ straipsnyje analizuojamas žemaičių religingumas. Koplyčios ir kryžiai – svarbus Žemaitijos kraštovaizdžio elementas, XIX a. lėmęs Šventosios Žemaitijos įvaizdžio susiformavimą. M. Valančius rezervuotai vertino koplyčių ir šventųjų statulų statymo iniciatyvas, tačiau nebuvo linkęs to slopinti. M. Valančius suvokė, jog tai irgi yra žmonių religinių jausmų stiprinimo priemonė. Neįmanoma įvertinti, kiek mažų sakralinių objektų – koplyčių, kryžių ar šventųjų statulų – Žemaitijoje atsirado M. Valančiaus laikais. Akivaizdu, kad jų statymas buvo paplitęs reiškinys ir tai ypač pasakytina apie kryžius. M. Valančius savo „Žemaičių vyskupystėje“ teigė, kad žmonės labai vertina kryžius, juos stato kiekviename kieme, prie bažnyčių, kelių ir kapuose. M. Valančius įvairiais būdais stengėsi skatinti žemaičių religingumą, dvasingumą ir moralę. Tautos blaivybės sąjūdis buvo svarbus jo programos elementas. Reikšmingi ir kiti vyskupo projektai: siekis kelti vyskupijos dvasininkų sielovados lygį ir plėtoti liaudies švietimą. Vyskupas aktyviai skatino naujų bažnyčių statybas ir jau buvusių rekonstrukcijas. Savo užrašuose M. Valančius pateikė Žemaitijos medinių ir mūrinių bažnyčių registrą. Bažnyčių statymas liudijo augusius vyskupijos dvasinius poreikius ir žmonių atsidavimą religijai. Koplyčias ir bažnyčias statė dešimtys tūkstančių tikinčiųjų, tai buvo svarbus religinio ir socialinio gyvenimo pamatas, suformavęs kolektyvinio veiksmo poreikį ir prisidėjęs prie tautinio solidarumo jausmo formavimo religiniais pagrindais. Gilėjo specifinis katalikybės „nacionalizacijos“ („lituanizacijos“) procesas, kurio šaknys buvo tolimoje praeityje.