Folklor jako podstawowe źródło inspiracji dla litewskich twórców

LTPažymėjus lietuviško folkloro turtingumą, aptarus lietuvių grožinės literatūros atsiradimo pradžią, straipsnyje nagrinėjama kaip liaudies kūrybinis palikimas veikė lietuvių XIX–XX a. pasižymėjusius kūrėjus. Minimi šie lietuvių rašytojai, publicistai, poetai ir dramaturgai: Jonas Basanavičius, Antanas Baranauskas, Maironis, Salomėja Neris, Vincas Mykolaitis-Putinas, Jonas Kossu-Aleksandravičius, Antanas Miškinis, Janina Degutytė, Motiejus Gustaitis, Stasys Matulaitis, Sofija Kymantaitė-Čiurlionienė, Skruzdėlė (pseudonimas), Kazys Boruta, Henrikas Nagys, Justinas Marcinkevičius, Jonas Strazdas, Stasys Santvaras, Aleksandras Fromas-Gužutis, Kazys Bradūnas, Liūnė Sutema, Antanas Škėma, Algimantas Mackus, Kostas Ostrauskas, Henrikas Radauskas, Stasys Santvaras. Folkloriniai motyvai veikė ir dailininkus, kaip pavyzdžiui, Mykolą Konstantiną Čiurlionį, 1908 m. nutapiusį paveikslų ciklą „Žalčio sonata“. Folkloras tapo esminiu inspiracijos šaltiniu lietuvių kūrėjams XIX a. pab. – XX a. pradžioje dėl to, kadangi tuometinis lietuvių grožinės literatūros sužydėjimas sutapo su sparčiu tautinės sąmonės formavimusi. Tokios tendencijos buvo būdingos ir kitoms Europos prabudusioms ar bundančioms tautoms, jų intelektualai įkvėpimo sėmėsi iš domėjimosi tautine praeitimi, ieškojo savo šaknų taip pat ir liaudies kūryboje. Vėlesniais laikotarpiais toks aktualumas mažėjo, bet neišnyko, o folkloristinių motyvų panaudojimas įgijo naujų bruožų, generuojant naujas prasmes. Straipsnio tekste panaudojama nemažai lietuvių autorių poezijos ištraukų iliustruojant ir pagrindžiant vieną ar kitą teiginį.