"Abgebaute Erinnerung": der Wandel des Kriegsgedenkens in Litauen am Beispiel der Gedenkstätte Pirčiupis
LTPo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1990 m. svarbiausiu akcentu atminties politikoje tapo stalinistinio režimo nusikaltimų atskleidimas, ko pasėkoje Lietuvoje santykinai ėmė blankti nacių okupacinio režimo nusikaltimai. Remiantis memorialinės vietos Pirčiupyje atvejo analize parodoma, kaip ji prarado savo buvusį aktualumą, ypač keltą sovietmečiu. Pirčiupyje nuo 1960 m. veikęs muziejus 2000 m. buvo uždarytas, nors skulptoriaus G. Jokūbonio paminklas "Pirčiupio motina", pastatytas 1960 m., išliko. Straipsnyje atskleidžiama nacių okupacinio režimo vykdyta baudžiamoji politika deginant ištisus kaimus, tarp jų Pirčiupio. Atskleidžiama G. Jokūbonio paminklo sukūrimo istorija, vainikuota sąjunginės Lenino premijos suteikimu skulptoriui 1963 m. Parodomas paminklo atidengimo iškilmių mastas 1960 m., kai jose dalyvavo net apie 20 tūkstančių žmonių. Remiantis išlikusiais šaltiniais aprašomas Pirčiupiuose buvęs memorialinis muziejus, jo ekspozicija, likimas postsovietiniu laiku. Pirčiupis kaip Antrojo pasaulinio karo memorialinė vieta atspindi kaip buvo manipuliuojama istorine atmintimi sovietinei valdžiai naudinga linkme. Dabartinis Pirčiupių memorialinės vietos reikšmės smukimas susijęs ne tik su pasikeitusia istorijos politika Lietuvoje, bet ir dėl to, kadangi Pirčiupis istoriškai nebuvo susijęs su Holokausto aukomis ir neturi savo "lobistų" kaip tai yra su žydų masinį naikinimą menančiomis memorialinėmis vietomis. Pirčiupis gali būti traktuojamas kaip žlugęs nežydiškos istorinės atminties apie Antrojo pasaulinio karo aukas projektas, kaip "demontuota atmintis".
