Blasphemy’s long shadow: confessional, legal, and institutional conflict in the tsarist partition of Poland under Catherine II

LTStraipsnyje aptariama įvairių religinių bendruomenių (unitų, Romos katalikų, judėjų, ortodoksų) padėtis buvusioje Abiejų Tautų Respublikos (ATR) teritorijoje, kuri po padalijimų pateko į Rusijos imperijos sudėtį. Įvertinant lokalumo ir imperinę dimesiją yra analizuojama religijos ir įstatymo kolizija, vertinama, kaip autokratinis Jekaterinos II režimas kovojo su religine įvairove ir kokį vaidmenį šiame procese vaidino prijungtų teritorijų gyventojų pilietinė tapatybė. Siekiant suvaldyti konfliktus reformuotuose miestuose buvo steigiamos vietos savivaldos ir imperinės institucijos, jos turėjo užtikrinti religijos administravimą. Konfliktai turi būti analizuojami institucijų kūrimo kontekste, žvelgiant per politinių procesų prizmę. Jekaterinos II valdymo laikais buvo stengiamasi suformuoti suvokimą, jog institucijos gali įgyti teisėtumą ir sėkmingai funkcionuoti, jeigu patys subjektai tuo tiki. XVIII a. pabaigoje egzistavusi religinė įvairovė silpnino pasitikėjimą valstybės institucijomis. Religija nebuvo absoliuti vertybė, bet tam tikras tikėjimo ir pasitikėjimo konceptas, jungęs ir skyręs religinio bei sekuliaraus pasaulio sferas. Visa tai buvo būtina politinės tvarkos sąlyga. Rusijos imperinė politika užkariautų teritorijų įvairių religinių grupių atžvilgiu priklausė nuo to, kiek buvo gerbiamas autokratinio režimo noras valdyti egzistavusius organizacijų skirtumus. Didesnė kliūtis buvo ne ideologija, o institucijų kūrimas. Pirmojo ATR padalijimo metu išryškėjusios kliūtys steigiant valdymo institucijas carinei valdžiai tapo priežastimi vėliau rinktis represijų kelią. Žvelgiant į visos imperijos kontekstą, tai nebuvo tipiškas elgesys religinių grupių atžvilgiu.