[Emigrantai: kalba ir tapatybė]

LTRecenzijoje aptariama kolektyvinė monografija „Emigrantai: Kalba ir tapatybė“ (Vilnius, 2015). Vilniaus universiteto mokslininkės, kalbininkės ir geografės, talkinamos sociologių, sumanė ir 2011–2013 metais įvykdė Valstybinės lietuvių kalbos komisijos remtą sociolingvistinį projektą „Emigrantų kalba“ (vadovė Meilutė Ramonienė). Apgalvotas kiekybinių ir kokybinių sociolingvistikos metodų taikymas yra šio projekto sėkmės laidas. Jau monografijos pradžioje paaiškėja, kas yra viso šio tyrimo Achilo kulnas – tai emigranto samprata. Emigrantais čia laikomi visi ne trumpiau kaip 3 metus ne Lietuvoje gyvenę asmenys. Čia ir yra slidžiausia atspirties vieta – kiek patys save sieja su Lietuva, kokius ryšius palaiko ar kokiais jaučiasi esą susaistyti. Neabejotina, kad apklausiant net kelis tūkstančius emigrantų, būtent šiuos saitus su lietuvybe ir buvo sunkiausia nustatyti. M. Ramonienės straipsnis „Kiekybinis ir kokybinis emigrantų kalbos tyrimai“ (p. 31-40) yra chrestomatinis kiekybinių ir kokybinių tyrimo metodų taikomojoje kalbotyroje derinimo metodologijos aprašas šios krypties studentams ir doktorantams bei visiems besidomintiems ir detalus sumanaus vadovavimo projektui aprašymas. Antrojoje knygos dalyje „Kalba ir kalbinės nuostatos emigracijoje“ analizuojamas pagrindinis tyrimo klausimas – kalbų vartojimas emigracijoje. Trečioji knygos dalis – „Tapatybė ir kalbos išlaikymas“ – susideda iš trijų straipsnių apie tautinę, kalbinę ir kultūrinę tapatybę. Ši knygos dalis pasižymi teorinių svarstymų gausa ir gilumu, gautų duomenų aptarimu platesniame pasauliniame ir moksliniame kontekste. Straipsnių analizė rodo, kad aprašytasis emigrantų kalbos tyrimas metodologijos požiūriu yra labai sudėtingas dalykas.