Tylos retorika: vienas XIX a. literatūros modernėjimo aspektas

LTRetorikos teoretikai savitai traktuoja lingvistinę ir filosofinę tylos problemą. Retorinės nutylėjimo, elipsės figūros išplečiamos iki „tylos“, t. t. diskurso nebuvimo, figūros. Tokia „naujosios retorikos“ nuostata leidžia analizuoti tylos reikšmę komunikacijai, ieškoti nutylėtų, paslėptų prasmių. Moderniojoje literatūroje nutilti, kai aplink tiek triukšmo, yra siekiamybė, ženklinanti dvasinės autonomijos poreikį. Tokia tyla turi savo retorinę paskirtį – komunikacijos požiūriu ji virsta atsiribojimo, laukimo, protesto ženklu. XIX a. lietuvių poezijoje aptinkama tradicinė tylos topika reiškiama įprastomis formulėmis ir tylos bei nakties (vakaro) paralele. Retorinė nutylėjimo figūra padeda atskleisti subtilius jausmus arba dramatinę poetinę būseną. Tyla dar nereflektuojama filosofiniame, egzistenciniame kontekste. Dar neieškoma būdingų žodžio pakaitalų šokyje ir muzikoje. Tokia tylos traktuotė galėtų būti vienu vėlyvojo poezijos modernėjimo ženklų. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Tyla; Retorika; Lietuvių poezija; Topas; Modernėjimas.

ENThe theoreticians of rhetoric treat the linguistic and philosophical issue of silence in a particular manner. Rhetorical figures of preterition and ellipsis are expanded to the figure of “silence”, i.e. absence of discourse. Such approach of the “new rhetoric” allows the analysis of the meaning of silence in communication and look for implied, hidden meanings. Falling silent in modern literature with so much noise is an objective that marks the need for spiritual autonomy. Such silence has its rhetorical purpose: it turns into a sign of distancing, anticipation and protest from the communicative point of view. In the Lithuanian poetry of the 19th century, traditional topic of silence is expressed in usual formulas and parallels of day and night (or evening). The rhetorical figure of implication contributes to the revelation of subtle feelings and dramatic poetical state. Silence is not yet reflected in the philosophical existential context. No substitutes for word are searched for in dance and music yet. This approach to silence could be one of the signs of the late modernization of poetry.