The Body as a historiographic writing tool in "ŽemAt’s" video work "Imagining the Absence"

LTNuo pat Sovietų Sąjungos griūties ir geležinės uždangos kritimo menininkai reagavo į transformacijas ir dar neparašytas postsocializmo istorijas. Atsižvelgdama į sudėtingą santykį tarp socialistinės patirties ir jos analizės šiuolaikiniame mene, meno istorikė Svetla Kazalarska pristato vizualiuosius menus kaip mnemoninį žanrą, susijusį su „atminties teatrais“, kuris leidžia mizanscenomis projektuoti postsocialistinį perėjimą ir dabartį. Šiame straipsnyje, fiksuojant mnemonines technikas, naudojamas lietuvių menininkų grupės „ŽemAt“ iš Žeimių vaizdo kūrinyje Imagining the Absence (2014), yra nagrinėjamas protagonistų kūnų atvirumas prarastam ir nepažįstamam praeities dalykų tekstualumui. Per klasikinio atminties meno ir Michelio de Certeau „istoriografinės operacijos“ sampratos perspektyvą straipsnyje yra analizuojamas kūnas kaip istoriografinis rašymo įrankis, vaizduotėje perkuriant Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdį. Remiantis dviem svarbiomis videofilmo scenomis, yra aptariama, kaip kūnas rašo „mnemonines topografijas“. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Atminties menas / ars memoriae; Kūnas; Postkomunizmo vaikai; Istoriografija; Sąjūdis; Art of memory/ars memoriae; Body; Children of post-communism; Historiography; Sąjūdis.