Pavandenė. Apylinkių istorija

LTJau pats vietovardis Pavandenė liudija esant šią vietovę nuo seno vandenų apsuptą: iš vakarų pusės kalvas, kuriose dabar įsikūrusi Pavandenė, skalavo žuvingiausio ir vieno iš didžiausių Žemaitijos ežerų - Biržulio platūs vandenys, o rytuose įkritęs į gilią daubą slūgso Bludo (Gludo) nedidelis ežerėlis. Žvelgiantiems į ežerą nuo aukštų kalvų, įspūdingai blizga Biržulis vakarės saulės spinduliuose. O kur dar gausūs upeliai - Skiedra, Markupis, Žvirzdis, Grabe, Alkupis, Dukšna, Gudupis, Vykšnupis, Vėsa, Dei- montas, Viekšnupis, Vedeikis, Kuršravis ir kiti, kurių daugumos dabar ir upeliais nebepavadinsi, vien melioracijos grioviais. Tačiau ir dabar taip gražiai pavadintus savo vandenis jie atiduoda Biržulio, Gūšros, Bludo, Medainio ežerams ar Ventos intakams. Visas Pavandenės apylinkes jungia Biržulis. Tai vienas seniausių Pabaltijo ežerų, atsiradęs šioje vietoje dar tada, kai ledyno pakraštys stūksojo pietų Lietuvoje. Čia tik paminėsime, kad pirmieji gyventojai šio didžiulio ežero pakrantėse įsikūrė jau prieš 10 000 metų - t. y. senojo (paleolito) ir vidurinio (mezolito) akmens amžių sandūroje. Tačiau jie labiau pamėgo vakarines šio ežero pakrantes - dabartinius Karkliškių, Drenių, Janapolės, Dak- tariškių kaimus, o rytinėse ežero pakrantėse, arčiau Pavandenės, mat dirvos čia molingesnės, įsikūrė jau vėliau, išmokę lydyti metalą ir apsigyvenę piliakalniuose ar prie jų esančiose gyvenvietėse. Tačiau viena kalvelė prie stačiašlaičių Sūkainių kaimo kalvų, turinti tik apie 0,9 ha ploto, matyt, buvo reikšminga akmens amžiaus gyventojų raidoje [Kunskas R., Butrimas A., 1985. P. 66-79]. Kai tik šiame kaime ir dabar dirvose randama titnago konkrecijų, kurias atvilko ledynai, o kitur Žemaičių aukštumose šiuo metu tos pagrindinės akmens amžiaus gyventojų įrankių gamybos žaliavos dar neaptinkama. [p. 176].