Terminologia historyczno-geograficzna stosowana w określaniu ruskiej przestrzeni Rzeczpospolitej, Wielkiego Księstwa Litewskiego, Rosji – zarys problemu

LTStraipsnyje svarstoma Rusijos istorikų sukurta istorinės geografijos terminija, skirta apibrėžti rusėniškų žemių plotą Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje (LDK) bei Lenkijos valstybėje. Istorinės geografijos terminija, kuria operuoja lietuvių, baltarusių, ukrainiečių, lenkų ir rusų istorikai nėra vienoda. Esminiai terminų turinio skirtumai susiklostė XIX a., kai ryškėjo čia minimų valstybių tautinių istoriografijų kontūrai. Pirmasis bandymas apibrėžti rusėniškų žemių plotą priklauso XVIII a. rusų istorikui V. Tatiščevui. Jis išskyrė 5 regionus: Didžioji Rusia, Mažoji Rusia, Baltoji Rusia, Raudonoji Rusia ir Juodoji Rusia. Pirmųjų mokslinių Rusijos istorijos sintezių autoriai – M. Ščerbatovas ir M. Karamzinas – vartojo šaltiniuose minimus terminus, išskyrė Raudonosios Rusios, Haličo Rusios, Volynės ir Podolės terminus. Lenkų istorikai (J. Lelevelis, A. Naruševičius) sekė tuo pačiu keliu, vartojo Raudonosios Rusios apibrėžimą. XIX a. rusų istorikai S. Uvarovas ir M. Ustrialovas suformulavo rusėniškų žemių plėtros laikinojo dualizmo koncepciją. Į Vakarų Rusios apibrėžimą faktiškai įtraukė LDK teritoriją. Lietuvos kunigaikščių XIII–XIV a. valdytas žemes M. Ustrialovas pavadino Lietuviška Rusia. Vakarų Rusios ir Pietvakarių Rusios terminai rusiškoje istoriografijoje įsigalėjo. S. Solovjovas pasiūlė Šiaurės Rusios ir Šiaurės Rytų Rusios terminus. Vėliau dirbę istorikai tikslino šiuos terminus. XIX a. 7 dešimtmetyje galutinai susiformavo terminai, susiję su LDK ir Lenkijos sudėtyje buvusiomis rusėnų žemėmis. Nauji pavadinimai pakeitė istoriškai susiklosčiusius vardus, tačiau dalis jų išliko.