Christian servants employed by Jews in the Polish-Lithuanian Commonwealth in the seventeenth and eighteenth centuries

LTŽydų bendruomenė Abiejų Tautų Respublikoje (ATR) XVII–XVIII a. buvo ganėtinai uždara. Su krikščionimis juos daugiausia siejo ekonominiai ryšiai. Viena iš tokių ryšių formų buvo krikščionių tarnavimas žydams. ATR tai buvo paplitęs reiškinys, tačiau istoriografijoje jis nesulaukė specialių tyrimų. Šiame straipsnyje siekiama išryškinti pagrindinius žydų darbdavių ir krikščionių tarnautojų santykių XVII–XVIII a. bruožus. Remiamasi literatūra, normatyvinių ir naratyvinių šaltinių duomenimis. Lenkijoje Katalikų bažnyčia jau nuo XIII a. mėgino drausti krikščionių tarnybą žydams. XVI a. tai ėmė drausti ir Lenkijos pasaulietinė valdžia. Žydų tarybos, bijodamos pabloginti padėtį, dažnai ir pačios pakartodavo analogiškus draudimus. Tačiau dėl vis didėjančio žydų aktyvumo ekonomikoje šių draudimų praktiškai nebuvo laikomasi. Žydai paprastai samdydavo kaimo vietovėse gyvenusius valstiečius ir miestų beturčius, priklausiusius įvairioms marginalinėms grupėms. Krikščionis samdydavo ne tik atskiros žydų šeimos ar pavieniai verslininkai, bet ir ištisos žydų bendruomenės. XVII–XVIII a. ATR miestuose gausėjant neturtingų gyventojų, tarnyba žydams tarp tokių asmenų darėsi vis populiaresnė. Tuo tarpu patiems žydams reikėjo kitatikių tarnų tam, kad šie galėtų dirbti už žydus jų religinių švenčių metu. Tačiau žydų religinė teisė varžė net ir kitatikių darbą žydų švenčių metu, todėl suvaržymus siekta panaikinti arba apeiti. Intensyviausi kultūriniai ryšiai užsimezgė tarp pavienių žydų šeimų ir jų krikščionių tarnų. Dažnai tai būdavo virėjos, žindyvės ir auklės, prižiūrėdavusios žydų vaikus.