Emigracija kaip iššūkis

LTLietuva kaip demokratinė valstybė užtikrina savo piliečiams teisę laisvai išvykti ir grįžti, tačiau emigracijos mastai verčia nerimauti. Apžvelgiamos socialinės ir politinės dabartinės emigracijos priežastys, nors trūksta statistinių duomenų. Teigiama, kad emigrantus galima skirstyti į ketinančius grįžti, neketinančius grįžti, bet norinčius išlaikyti tautinį tapatumą ir ryšius su Lietuva, neketinančius grįžti ir abejingus tautiškumui, pagaliau, neplanuojančius ateities. Kuriasi išeivių bendruomenės, sekmadieninės mokyklos, atsiranda spauda. Tai rodo, kad daugelis jų naujojoje vietoje kuriasi ilgam, gal visam laikui, tačiau nori nepamiršti gimtosios kalbos, išlikti lietuviai. Svarbu, kas skatina tokią veiklą – socialiniai poreikiai ar ir kultūriniai tautiniai motyvai. Karo metų išeiviai - politiniai tremtiniai, vadovavosi patriotine nuostata, jų bendruomenės tapo lietuviškos kultūros salelėmis. Dabartinėje išeivijoje vyrauja utilitaristiniai motyvai, nepasitikėjimas Lietuvos valstybe, pragmatiškas požiūris į ją. Ryškėja įtampa ir skirties linija tarp išvykstančiųjų ir pasiliekančiųjų. Sunku numatyti, kada sulauksime gausesnės reemigracijos, nors galima tikėtis tam tikro išvykstančių ir grįžtančių balanso. Aiškėja neigiami ir teigiami emigracijos padariniai. Migracija tampa nepakeičiama lietuvių tautos egzistencijos aplinkybe, daug lietuvių turės, jau ir dabar turi, dvi tėvynes. Mąstant apie lietuviškąjį tapatumą reikia turėti galvoje ne tik Lietuvoje gyvenančius tautiečius. Reikalinga nuosekli valstybės politika išeivijos atžvilgiu. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Emigracija; Postsovietinis; Emigration; Postsoviet.

ENLithuania, as a democratic state, provides its citizens with the right to freely emigrate and immigrate, however the extent of emigration is troubling. The emigrants can be divided into those who intend to return, those who don’t intend to return but want to preserve their national identity and ties with Lithuania, and those who don’t intend to return and are indifferent about their national identity. Communities of emigrants are set up, as well as Sunday schools. This shows that most of them are settling in a new place for a long period of time, perhaps for good; however, they want to preserve their mother tongue and to remain Lithuanians. It is important as to whether the motive is social needs or cultural-national needs. During the war, emigrants were political exiles, they had a patriotic attitude, and their communities became islands of Lithuanian culture. Modern emigration is dominated by utilitarian motives, lack of trust in the Lithuanian state, and a pragmatic attitude. There is tension and a dividing line between those departing and those who are staying. It’s difficult to predict when we can expect more numerous re-emigration; though it’s possible to expect a certain balance between the departing and the returning. Negative and positive consequences of emigration become more prominent. Migration is becoming an irreversible circumstance of existence of the Lithuanian nation; many Lithuanians will have and already have two motherlands. When evaluating the Lithuanian identity, it’s necessary to have in mind not only the nationals living in Lithuania. It’s important to have a consistent state policy with respect to the emigration community.