[Kristijono Donelaičio pasakėčios]
LTRecenzijoje analizuojama Dalios Dilytės monografija „Kristijono Donelaičio pasakėčios“, kurią 2014 metais išleido Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas. Monografija užpildė dvi lietuvių literatūros istorijos moksle iki šiol žiojėjusias spragas: pateikė lietuvių kalba gana išsamų veikalą apie pasakėčios žanro ištakas antikoje, jo raidą ir plėtotę Vakarų Europos literatūrose nuo viduramžių iki Švietimo epochos pabaigos; ir pirmoji ėmėsi nuosekliai analizuoti Kristijono Donelaičio pasakėčias. Pratarmėje autorė atskleidžia teksto genezę. Pirmas skyrius – pasakėčios žanro istorijos ir Donelaičio pasakėčių siužetų genezės tyrimas. Antrame ir trečiame skyriuose kruopščiai tyrinėjamos pasakėčių hegzametro eilutės. Skyrius „Žodžiai“ monografijoje yra pats didžiausias. Jame aptartas kiekvienas Donelaičio pasakėčiose aptinkamas žodis, ieškoma jo vartosenos atvejų ankstesnėje ir XVIII a. raštijoje. Analizuojamos medžiagos kiekis yra didžiulis, todėl praslysta vienas kitas nenuoseklumas. Iš esmės tai lingvistinis skyrius, kuriame aptariamas pasakėčių leksikos registras, leksemų reikšmės. Autorė ne tik demonstruoja puikų klasikinį pasirengimą, gebėjimą rinkti, analizuoti ir sintetinti gausią įvairiakalbę medžiagą, bet ir parodo neeilinį retorikės ir stilistės talentą – monografijos sakiniai žaižaruoja žaisme. Kalbos ir stiliaus gyvybė leidžia mėgaujantis bėgti sudėtingo mokslinio teksto eilutėmis.
