Lietuvių piliakalniai: atskleista ar atskleidimo tebelaukianti mįslė?

LTStraipsnis remiasi socialinės antropologijos idėjomis, kuriose ryškūs išsilaisvinimo, demokratizacijos ir universalizmo diskursai. Grigas teigia, kad Lietuvos piliakalniai turi ne tik gynybinę funkciją, bet ir kitą tikslą. Jų išsidėstymas, dažnai identiška forma, tankumas ir santykinai vientisas pasiskirstymas senosiose Lietuvos žemėse nurodo, kad dauguma jų galėjo būti dirbtinai supilti (arba tam pritaikomos natūralios kalvos) ir naudojami kaip šventyklos po atviru dangumi. Tais laikais tokių sąlygų reikalavo mūsų protėvių tikėjimas. Piliakalnių statyba ir ypač šventyklų funkcionavimas sudarė dvasinį ir organizacinį pamatą užgimti konsoliduotoms teritorinėms bendruomenėms, o per jas - ne tik lietuvių tautai, bet ir jos valstybei. Piliakalniai gali būti vertinami kaip krikščioniškų bažnyčių, katedrų ar Rusijos ortodoksinių cerkvių analogas, o jų sistema galėjo tarnauti kaip atsvara iš Rytų ir Vakarų plintančiai krikščionybei. Archeologinių ir kitų tyrimų rezultatai rodo, kad Lietuvos piliakalnių statyba suintensyvėjo po baltų tikėjimo religijos reformos ir vėliau apmirė po Lietuvos atsivertimo į krikščionybę (t.y. XIV a.). Straipsnyje siekiama pradėti akademinę diskusiją ir paskatinti pilietinius veiksmus. Tai padidintų susidomėjimą ir pagarbą neleistinai apleistam Lietuvos istoriniam paveldui, kuris turėtų būti naudojamas ateinančių kartų ugdymui. Svarbi ir Lietuvos paveldo interpretacija Europos kultūros ir civilizacijos kontekste.Reikšminiai žodžiai: Kultūrinės reikmės; Sociologinis aiškinimas; Tradicija; Pagonybė; Kultūrinis landšaftas; Cultural meanings; Sociological interpretation; Tradition; Lithuanian mounds; Heathendom; Cultural landscape.

ENThe article is based on the ideas of social anthropology that have been showing tendencies of liberation, democratisation and universalism. Grigas argues that next to their defensive function Lithuanian mounds had another purpose. Their configuration, their often identical shape, density and relatively even distribution in the old Lithuanian lands suggest that many of them could have been artificially made (or natural hills could have been used) in order to set up open air shrines (as this is what our ancestors' belief of the time required). This activity and especially the functioning of the shrines formed territorial communities, which enforced not only a defensive, but also an expansive ability of the Lithuanian people that became very prominent at a later date. Mounds could have been an equivalent of Christian churches, cathedrals and Russian Orthodox churches, while their system could have served as the outpost against the spreading of Christianity from the East and West. As the results of archaeological and other research suggest, the "building" of the Lithuanian moulds intensified after the reform of the Baltic religion, whereas they almost unanimously "died" after Lithuania's conversion to Christianity (i.e. 14th). The article aims at initiating an academic discussion and fuelling a civic action. This would increase the interest in and the respect for the unforgivably neglected Lithuanian historical heritage, which should be used as part of the education of the young generation and beyond. Just as important is the interpretation of this heritage as an inherent part of the European culture and civilisation. [From the publication]