Od represji do kompromisu: edykty antyprotestanckie Zygmunta I i Zygmunta II Augusta
LTŽygimantas I ir Žygimantas II Augustas savo valdymo metais išleido daugiau kaip tuziną ediktų dėl protestantų idėjų infiltracijos Lenkijoje. Straipsnyje bandoma iš naujo pasižiūrėti paskutiniųjų Jogailaičių antireformacinius ediktus, kurie buvo svarbūs jų religinės politikos instrumentas, liudija karališko požiūrio į Reformaciją raidą, santykį tarp Bažnyčios ir valstybės. Tyrimo metu dėmesys fokusuotas į tų dokumentų formą ir turinį, o taip pat jų sukūrimo aplinkybes ir siektus tikslus bei įtaką XVI amžiaus lenkų visuomenei. Pirmoje šio straipsnio dalyje autorius parodo, kaip karalius Žygimantas I reagavo į reformacijos pakilimą ir plitimą, kurį pradėjo Martino Liuterio išpuolis prieš indulgencijas 1517 m. Žygimantas I buvo priešiškas liuteronų reformacijos programai ir iki mirties bandė apsaugoti Lenkijos karalystę nuo protestantiškų idėjų antplūdžio. Jo antiprotestantiški ediktai sumažino liuteronų reformacijos Lenkijoje poveikį. Antroje šio straipsnio dalyje daugiau dėmesio skiriama Žygimanto II Augusto religinei politikai. Šiam karaliui, priešingai nei jo tėvui, teko susidurti su dramatišku Reformacijos pakilimu, kuris sulaukė didelio populiarumo tarp Lenkijos ir Lietuvos didikų. Autorius aptaria tris pagrindinius Žygimanto II 1550 m., 1557 m. ir 1564 m. išleistus ediktus prieš protestantus. Kruopštus šių trijų chartijų nagrinėjimas padeda suprasti, kaip jo religinė politika protestantų disidentų atžvilgiu pasislinko nuo priešiškumo ir represijos į kompromisus ir toleranciją, ką galima paaiškinti protestantais tapusių įtakingų visuomenės sluoksnių spaudimu karaliui.
