Antropoceno naratyvai: paradigminiai pokyčiai santykiuose su gamta

LTStraipsnyje siekiama apžvelgti antropoceno naratyvus ir tai, kaip juose yra reflektuojami paradigminiai pokyčiai santykiuose su gamta. Pasirėmus Christophe’o Bonneuilio siūloma antropoceno naratyvų samprata analizuojamos 4 antropoceno naratyvų grupės – natūralistiniai, kritiniai, postnatūralistiniai, ekofenomenologiniai. Aiškinamasi, kaip jie reflektuoja pokyčius gamtos–kultūros, žmonių–gamtos, žmogaus–gyvūno skirtyse, laiko ir erdvės interpretacinėse skalėse, aplinkos, terpės, atsakomybės sampratose. Natūralistiniai naratyvai pristatomi kaip tie, kurie atskleidžia klimato kaitos biofizinius pokyčius ir, orientuodamiesi į žmonių veiklos padarinių kalkuliavimą, pasiūlo žmonijos kaip geologinės jėgos ir rūšies sampratas. Pristatant kritinius naratyvus, atskleidžiamos antropocentrizmo, modernybės, kapitalistinės sistemos formuojamos nelygybės ir išnaudotojiški Žmogaus ir Gamtos santykiai bei jų prielaidos kolonijiniame mąstyme. Analizuojant postnatūralistinių naratyvų įvairovę pristatomi bandymai įveikti minėtas skirtis, persvarstyti organizmo ir aplinkos sampratas, ieškoti naujų simpoetinių praktikų. Ekofenomenologinis naratyvas pristatomas kaip tas, kuris sutelkia dėmesį į antropoceno krizės patirtį, aprašo, kaip keičiasi individų patirtis išsiplėtusiose laiko ir erdvės skalėse, kaip formuojasi naujos praktikos santykyje su gamtine aplinka. Galiausiai yra siūlomas perspektyvistinis požiūris, kuris identifikuodamas kiekvieno naratyvo stiprybes ir silpnybes bei tinkamumą antropoceno problemoms spręsti, leistų išsamiau suprasti antropoceno daugiaplotmiškumą ir daugialypumą. Raktažodžiai: gamta, antropocenas, kapitalocenas, antropocentrizmas, ekofenomenologija.

ENThis article aims to analyse paradigmatic shifts in the Anthropocene narratives. Based on Christophe Bonneuil’s notion of the Anthropocene narratives, four groups of Anthropocene narratives are analyzed: naturalistic, critical, post-naturalistic, and eco-phenomenological. The naturalistic narrative is presented as one that reveals the biophysical changes associated with climate change, and, by focusing on the calculation of the consequences of human activity, offers an interpretation of humanity as a geological force and a species. The analysis of the critical narratives reveals the anthropocentrism, modernity, and inequality inherent in the capitalist system, as well as the exploitation of humans and nature, and the assumptions underlying colonial thinking. In analyzing the diversity of post-naturalist narratives, this paper presents attempts to overcome the aforementioned anthropocentric distinctions, rethink the concepts of organism and environment, and explore new sympoietic practices. The eco-phenomenological perspective is developed as one that focuses on the experience of the Anthropocene crisis, describing how individual experiences change on extended scales of time and space, and how new practices are formed in relation to the natural environment. Finally, a perspectivist approach is proposed, which, by identifying the strengths and weaknesses of each narrative and its suitability for addressing the problems of the Anthropocene, would enable a more nuanced understanding of the multidimensionality and complexity of the Anthropocene. keywords: nature, Anthropocene, Capitalocene, anthropocentrism, eco-phenomenology.