Litewskie rządy dwóch ostatnich Jagiellonów

LTIstoriografijoje yra įsitvirtinusi stereotipinė nuomonė, kad paskutinieji du Jogailaičių dinastijos karaliai: Žygimantas Senasis ir Žygimantas Augustas, kaip valdovai buvo pasyvoki valdant Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę, kurioje didelę įtaką įgijo magnatai, visų pirma, Radvilos. Istoriografijoje plačiai paplitęs įsitikinimas, kad abu paskutiniai Jogailaičiai, valdantys Lenkijoje ir Lietuvoje, reikšmingą savo valdžios dalį LDK turėjo atiduoti vietiniam magnatų elitui. Tačiau pažvelgę ​​į šią problemą galime aiškiai pastebėti, kad tiek Žygimantas I Senasis (1506–1548), tiek Žygimantas II Augustas (1544–1572) neketino atsisakyti karaliaus valdžiai teisėtai priklausančių prerogatyvų Lietuvos didikų naudai. Ypač tai liečia teisę priimti sprendimus pagrindiniais užsienio politikos ar LDK santykių su Lenkija klausimais, taip pat ir dėl politinės sistemos. Labiausiai pasiturinčių Lietuvos elito atstovų ekonominę bazę Lietuvoje susilpnino karalienės Bonos Sforcos, antrosios Žygimanto I žmonos, veiksmai, atvirai palaikomi karaliaus. Bonos veiksmai turėjo tiek ekonominį, tiek politinį pagrindą, prie kurio galime pridėti ir jos pačios grupuotės sukūrimą Lietuvoje. Be to, norėdama susilpninti Lietuvos magnatų įtaką, karalienė rėmė kai kuriuos vietinės bajorijos postulatus, kuriais bajorai siekė dalyvauti valdyme greta magnatų. Dėl Žygimanto I Augusto XVI a. 7-ojo dešimtmečio viduryje įgyvendintų vidaus politinių reformų Lietuvos bajorija formaliai susilygino teisėmis su magnatais. Šios reformos paruošė Lietuvą naujai sąjungai su Lenkija, įteisintai 1569 m. Liublino unija.

ENThere is a widespread belief in historiography that two last Jagiellons ruling in Poland and Lithuania were to give a significant part of their rule over Grand Duchy of Lithuania to the local magnate elite. However, when we look closer into this problem, we can clearly see that both Sigismund I the Old (1506- -1548) and Sigismund II Augustus (1544-1572) did not intend to relinquish prerogatives entitled to the king for the benefit of Lithuanian magnates, despite the fact that both monarchs ruling Grand Duchy of Lithuania from the Kingdom of Poland (from Krakow) intentionally gave the right to make decisions to the leading Lithuanian dignitaries. It did not, however, concern key decisions, the most fundamental ones from the perspective of the foreign policy, relations with Poland or the political system. Lithuanian magnates could develop their own properties and compete with the representatives of other magnate families for influence. Economic bases of the most affluent representatives of the Lithuanian elite were after all weakened in Lithuania by the actions of Queen Bona Sforza, second wife of Sigismund I who openly supported his wife.The actions of Bona had both economic and political foundation, to which we can also add the creation of her own fraction in Lithuania. Moreover, to weaken the influence of the Lithuanian magnates, the Queen supported some postulates of the local nobility seeking participation in ruling. Lithuanian nobility achieved equal position to the one enjoyed by the magnates owing to the reforms implemented by Sigismund I Augustus in mid-1560s, which prepared Lithuania to a new union with Poland formed in Lublin in 1569.