Emmanuelio Levino minties aktualumas šiuolaikiniame filosofiniame diskurse. Audronė Žukauskaitė kalbina Danutę Bacevičiūtę

LTTyrimas buvo skirtas Levino minties recepcijai šiuolaikinėje filosofijoje. Tai leido ne tik artikuliuoti Levino minties vidinę įtampą, bet ir išryškinti tam tikras šiuolaikinės filosofijos tendencijas. Mėginome judėti dviem kryptimis. Pirmiausia, atkreipėme dėmesį į spekuliatyviojo realizmo (arba spekuliatyviojo materializmo) atstovų Ray’aus Brassier (2007), Grahamo Harmano (2007), Tomo Sparrow (2013) ir kt. santykį su Levino metafizikos „atnaujinimo“ projektu. Pavyzdžiui, Sparrow, pabrėždamas materialumo dėmenį, neatsiejamą nuo Levino etikos ir netgi tam tikru mastu ją grindžiantį, išryškina savotišką „proto-materialistinę metafiziką“ (Sparrow 2013: 1), kuri, pasak jo, prasismelkia pro plyšį Levino kaip transcendencijos filosofo paveiksle. Pabrėždamas ontologinę dimensiją Levino interpretacijoje, Sparrow galiausiai siekia išsivaduoti iš antropocentrinės perspektyvos ir aprašyti nežmogiškos tikrovės sritį, imanentinę tikrovę. Su tuo susiję jo ir kitų filosofų bandymai „radikaliai kito transcendencijai“ priešpriešinti kitybę kaip „radikalią imanenciją“, „kito plastiškumą“ ir pan. Šios tendencijos atmainų aptikome ir „lietuviškoje“ Levino minties recepcijoje – Alfonso Lingio bei Arvydo Šliogerio (nemažai dėmesio skyrusių juslumo, materialumo dėmeniui) filosofijoje. Būtent šį su materialumo kitybe susijusį dėmenį ir siekėme iškelti į paviršių, sykiu svarstydami ir patirties / mąstymo subjekto klausimą. Taip pat judėjome ir kita kryptimi – analizavome galimybę toliau plėtoti plačiai diskutuotą Levino „etikos kaip pirmosios filosofijos“ projektą, siedami jį su etikos išlaisvinimo (o ne gryninimo kaip kantiškojo kategorinio imperatyvo formalizavimo atveju) idėja. [p. 205].