Schilt der Cristenheite i Scutum christianitatis – spory polsko-krzyżackie a retoryka przedmurza: tarczy na początku XV wieku

LTStraipsnyje aptariama lenkų ir Vokiečių ordino ginčų retorika XV a. pradžioje. Savo propagandines pastangas Vokiečių ordinas sustiprino po Žalgirio mūšio. Lyginant su XIV a. diplomatiniais ginčais su Lenkija, XV a. pradžioje Ordinas buvo linkęs pabrėžti savo, kaip krikščionybės gynėjo, vaidmenį. 1412 m. Vokiečių ordino didžiojo magistro instrukcijoje dar pastebimi senieji Ordino argumentai prieš lenkus ir Lenkiją: Jogaila vaizduojamas, kaip vilkas avies kailyje, pagonis, tik tariamai apsimetantis krikščioniu, o Ordinas – krikščionybės gynėjas. Vokiečių ordino magistras Heinrichas von Plauenas 1411 m. Jogailą ir lenkus vadino totorių sąjungininkais ir teigė, jog Ordinas jau seniai būtų sutriuškinęs totorius ir rytines Europos teritorijas, jeigu ne Lenkijos faktorius. 1414 m. balandžio mėnesį tarp Ordino ir Lenkijos kilo Bado karas. Nepavykus santykių išspręsti ginklu, ginčas persikėlė į Konstancą. Ordinas ir toliau laikėsi tos pačios strategijos, deklaruodamas savo, kaip krikščionybės gynėjo, statusą regione nuo pat XIII a. Jo kovos su Pabaltijo pagonimis padėjo praplėsti krikščioniško pasaulio erdvę, o Lenkijos pretenzijos į ginčytinas teritorijas nėra teisingos. Retorinė kulminacija Konstancoje – Ordino teiginiai, jog lenkų ir lietuvių sąjunga gali sužlugdyti Ordino valstybę. Lenkų ir Ordino konfliktą aštrino imperatoriaus Zigmanto Liuksemburgiečio vaidmuo. Vokiečių ordino ir imperatoriaus naudotos retorikos efektyvumas sukūrė diametraliai priešingo Lenkijos ir paties Ordino įvaizdį likusios Europos akyse. Tačiau Lenkijos diplomatija nebuvo bevaisė, Jogailos, kaip krikščioniško valdovo, statusas, buvo nuolat pabrėžiamas.