Unia horodelska a wojna domowa w Wielkim Księstwie Litewskim po śmierci Witolda

LTStraipsnyje nagrinėjamas Lietuvoje po Vytauto mirties kilęs vidaus karas. Autorius diskutuoja Horodlės unijos nutarimus, teigdamas, kad baltarusiai po 1413 m. netapo atstumtaisiais. Dar daugiau – nemažai baltarusių kilmės žmonių buvo artimiausioje Vytauto aplinkoje, o jis pats dalino pareigybes rytinėje valstybės dalyje žiūrėdamas ne į etninės ar konfesinės pareigūnų charakteristikas, o į jų asmeninį lojalumą valdovui. Todėl ir kova tarp Švitrigailos ir Žygimanto Kęstutaičio visai nebuvo kova tarp katalikų ir stačiatikių, kaip tradiciškai traktuojama, o paprasta kova dėl valdžios. Nieko neįrodo ir 1434 m. privilegija, neva sulyginanti katalikų ir stačiatikių teises, nes realiai lygybę stačiatikiai gavo tik 1563 m. Teigiama, kad tradicinė XIX-XX a. istoriografinė aksioma netiksli, nes vidaus kare Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) stačiatikiškosios tautos kovojo ne už savo teises, o tik už Švitrigailą. 1413 m. Horodlės unijoje LDK slaviškos tautos nedalyvavo, tai ir joje priimti nutarimai nebuvo joms labai aktualūs. Tuo metu jos kovojo ne už lygybę valstybės mastu ar valstybinius postus, o už savo pozicijų gimtosiose žemėse įtvirtinimą, gaunant jose reikšmingus administracinius postus. Netgi Didžiojo kunigaikščio privilegijos atskiroms žemėms (pvz., 1447 m. Kazimiero) nebuvo labai plačiai žinomos slaviškoje LDK dalyje dėl to, kad ten mažai kas mokėjo lotyniškai, o privilegijos nuorašų buvo labai mažai ir jie padaryti daug vėliau.