Unia horodelska na tle europejskim

LT1603–1707 m. Anglijos ir Škotijos valstybes vienijo personalinė arba dinastinė unija, t.y. jas valdė tas pats valdovas, tačiau abi valstybės išliko savarankiškos. Iki 1569 m. Liublino unijos Lenkiją ir Lietuvos Didžiąją Kunigaikštystę (LDK) taip pat vienijo personalinė unija. Visgi pastarasis unijos atvejis yra išskirtinis. Straipsnyje tiriama, kokie buvo Lenkijos ir LDK unijos bruožai. Remiamasi kitų Europos šalių personalinių unijų pavyzdžiais. Galima konstatuoti, jog iki 1569 m. Lenkiją ir LDK vienijusi unija buvo ne istorinė-politinė, o politinė/realioji. Taip galima teigti todėl, kad po Horodlės unijos sudarymo abi Jogailaičių valstybės dalys – Lenkija ir LDK – tapo susietos konstitucinės monarchijos vizijos. Abiejų šalių unija išsilaikė itin ilgai (409 metus) – nuo Jogailos karūnavimo Lenkijos karaliumi 1386 m. iki trečiojo Abiejų Tautų Respublikos padalijimo 1795 m. Tokį unijos ilgaamžiškumą galima paaiškinti tik vieninteliu būdu – Lenkiją ir LDK nuo pat unijos pradžios vienijo ne tik tas pats monarchas. Priešingai nei kitų Europos šalių personalinių unijų atvejais, Lenkijos ir LDK unijos atveju iškilo abiejų valstybių lygiateisiškumo klausimas. Nuo pat XIV–XV a. sandūros lietuviai buvo priversti ginti LDK savarankiškumą nuo Lenkijos politikų užmačių inkorporuoti LDK į Lenkiją. Tačiau XV a. pirmos pusės įvykiai rodo, jog lietuviai nesiekė panaikinti unijinių ryšių su Lenkija. Jie kovojo dėl LDK lygiateisiškumo su Lenkija bendros unijos rėmuose. Lietuvių pastangos nenuėjo veltui. 1569 m. sudaryta Liublino unija suvienijo dvi lygiateises valstybes – Lenkiją ir LDK.