Genealogiczno-heraldyczne i prozopograficzne uwarunkowania unii horodelskiej w świede tradycji historiograficznej

LTStraipsnyje dėmesys fokusuojamas į atskiras istoriografines problemas, ypač daug vietos skiriant bajorų herbams, kuriais pagal Horodlės unijos sąlygas pasidalino senųjų lenkų bajoriškų giminių atstovai su lietuvių elitu, gavusiu teisę tais herbais naudotis. Tai buvo unikalus dalykas tuometinėje Europoje ir istorikai skyrė nemažai dėmesio tam, kaip garbingiausios lietuvių giminės įgijo lenkų bajorų privilegijas, perimdamos ir jų herbus. Žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos į publikacijas, skirtas lenkų–lietuvių unijai, sudarytai 1413 m. spalio 2 d. Horodlėje prie Būgo, galima būtų teigti, kad jos per ištisus amžius susiformavo į atskirą srovę lenkų, ir ne vien lenkų istoriografijoje. Iš senųjų istorikų, rašiusių dar iki Žečpospolitos padalijimų, straipsnyje daugiausiai vietos skiriama šiems istorikams: Jan Długosz, Maciej Strijkowski, A. Vijūkas-Kojelavičius, Bartosz Paprocki, Szymon Okolski, Kaspar Niesiecki. Iš XIX amžiaus: Józef Ignacy Kraszewski, Joachim Lelewel. Lenkų–lietuvių unijos istorijos mokslinių tyrimų lūžis įvyko dar XX a. pradžioje, artėjant Horodlės unijos 500-ųjų metinių jubiliejui, kai publikavosi Antoni Prohaska, Oskar Halecki, Stanisław Kutrzeba, Ludwik Kolankowski, Oswald Balzer. Ypač iškeliamos Władysław Semkowicz 1913–1915 m. publikacijos. Netrūko istorikų darbų ir vėliau. Naujame Horodlės unijos dokumentų rinkinyje, išleistame 2013 m. Vilniuje ir Krokuvoje, yra paskelbti ir tyrimai, kuriuose nušviečiamas 1413 m. priimtų nutarimų tyrinėjimų lygis, tuometinės sąlygos ir pasekmės. Vertinant 1413 m. įvykius yra palyginus gera istorinių šaltinių bazė.