LTStraipsnyje nagrinėjamas Lenkijos elito požiūris į Horodlės uniją, detaliai pasakojama apie pačio susitikimo eigą ir pasirašyto dokumento (unijos) turinį bei šalių, jas pasirašančių lūkesčius, taip pat apie lenkų ir lietuvių „herbinį susigiminiavimą“. Formuluojamas klausimas, ar to meto Lenkijos politinis elitas buvo vieningas savo požiūryje į karalių, ar buvo keletas skirtingų grupuočių. Istoriografijoje šis ginčas vyksta senokai – dalis tyrinėtojų teigia, kad buvo Jogailą palaikanti diduomenės grupė ir juo nepasitikėjusi Mažosios Lenkijos ponų grupė. Kiti teigia, kad XV a. pradžioje tokio pasidalinimo į grupuotes dar nebuvo iš principo. Kaip galima nuspėti iš unijos aktų ir kronikininkų pasakojimų, taip pat ir iš vėlesnių tarpvalstybinių santykių eigos, lenkų elitas į 1413 m. priimtus dokumentus žiūrėjo su nepasitenkinimu. Be abejo, dar kurį laiką nepasitikėta lietuviais, dar neseniai puldinėjusiais Lenkiją, nepasitikėta ir karaliumi, kurio dinastiniai interesai nebuvo tapatūs lenkų ponų siekiams. Tačiau unijoje numatyta bendradarbiavimo programa buvo priimta augant supratimui apie Vytauto valdomos Lietuvos jėgą. Iš kitos pusės bandyta sureguliuoti valdžios perdavimo mechanizmus sujungtose valstybėse. Jogaila gavo garantiją savo dinastijai Lenkijos soste, Lietuvos didysis kunigaikštis gavo pažadą išlaikyti Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės (LDK) valstybinį savarankiškumą ir po jo mirties. Lenkijos elitas Horodlėje gavo pažadą, kad elito nuomonės bus klausomasi, sprendžiant sąjungos su Lietuvą klausimus.