Droga do Horodła – budowanie zbliżenia polsko-litewskiego od Krewa

LTStraipsnyje remiantis publikuotais šaltiniais ir ankstesnės bei naujesnės istoriografijos pasiekimais aptariamos istorinės aplinkybės ir pateikiami faktai, kuriais remiantis paaiškinama kaip vyko Lietuvos ir Lenkijos suartėjimas, vedęs prie Horodlės unijos 1413 m., atskaitos tašku laikant 1385 m. Krėvos uniją. Abi valstybės XIV a. 9-ojo dešimtmečio pirmoje pusėje išgyveno sunkius laikus. Lenkija, draskoma vidinio pilietinio karo Didžiosios Lenkijos regione, buvo sumažėjusi teritoriškai. Dešimties metų amžiaus Jadvygai tampant karaliene 1384 m. ji nevaldė Kujavijos, Dobrynės žemės, Lenčicos žemės ir Rusios. Vidinių prieštaravimų ir kovų draskomoje Lietuvoje padėtis taip pat buvo sudėtinga, kuo stengėsi pasinaudoti kryžiuočiai. Tam skirta nemaža straipsnio dalis. Aptariant Krėvos unijos sąlygas atkreipiamas dėmesys į daug ginčų istoriografijoje sukėlusį punktą, pagal kurį LDK inkorporuojama ir prijungiama prie Lenkijos Karalystės. Išsakoma nuomonė, kad tuo siekta išmušti kryžiuočiams pagrindinį jų argumentą kovojant prieš Lietuvą. Inkorporacijos dėka Lietuva būtų iš karto tapusi krikščioniškosios Lenkijos dalimi, o tokiu atveju kryžiuočių pretenzijos christianizuoti Lietuvą netektų pagrindo. Dėl Lietuvos kunigaikščių, ponų ir bajorų pasipriešinimo realiai inkorporacijos programa įgyvendinta nebuvo. Vytauto maištas ir antrasis pabėgimas į Prūsiją su savo šalininkais traktuojamas kaip protestas prieš Lietuvos valstybingumo atskirumo panaikinimą. Pateikiama tolesnė įvykių eiga, užbaigiant 1413 m. Horodlės sutartimi, suteikusia Lenkijos ir Lietuvos unijai naują kokybę.