Prasmių raiška, raiškos prasmė

LTRecenzijoje analizuojama Gitanos Vanagaitės monografija „Prasmių raiška Vandos Juknaitės kūryboje“, 2015 m. išleista Lietuvos edukologijos universiteto leidykloje. Pirmą kartą monografiškai siekiama iš pagrindų apibūdinti ir įvertinti netipiškos lietuvių rašytojos kūrybos visumą. Juknaitę charakterizuoja ne tik brandūs prozos, publicistikos ir fakto literatūros kūriniai, bet ir iniciatyvumas, dėstytojos filologės kvalifikacija, konstruktyvi veikla viešoje humanistikos erdvėje. Monografiškai suėmus į visetą jos kūrybą, aiškiau matyti rašytojos išskirtinumas mūsų literatūros lauke. Pirmame teoriniame skyriuje išskleidžiamas filosofinis prasmės dėmuo, fenomenologinių teorijų pagrindai ir jų vėlesni plėtiniai. Kituose skyriuose, pateikdama autorės darbų kompendiumą, autorė atsiremia į tvirtą faktografinį gruntą; vykusiai sumuoja anksčiau Juknaitės kūrybą tyrusių kritikų nuomones, nuo kurių atsispirdama ji kūrinius skaito savaip; parodo moterų kūrybos recepcijos silpnybes. Naujoviškiausi monografijos skirsniai – tie, kurie gvildena lingvistinę prasmės pusę. Turiningos monografijos skaitymą apsunkina metodologinis daugialypiškumas, kuris vis dėlto atrodo perteklinis. Monografijoje patvirtinama, kad Juknaitė prisiima fundamentalių egzistencinių klausimų atvirumą ir iš visų lietuvių rašytojų labiausiai etiškai angažuojasi. Pagrindiniai Juknaitės kūrybos leitmotyvai (autobiografiškumas, herojų savivokos svarba, motinystės ambivalentiškumas, neapsaugoti vaikai, filosofinis gyvybės-mirties lygmuo, stovėjimas silpnųjų pusėje ir kt.) monografijoje suskamba naujais kontrapunktais.