Ar "Auginančioji literatūra" – istorija?

LTRecenzijoje aptariamas Kęstučio Urbos veikalas „Auginančioji literatūra: XX a. lietuvių vaikų literatūros tyrimai“, kurį 2015 m. išleido Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla. Vienas didžiausių knygos privalumų yra tas, kad stambiu planu pateikiamas XX a. lietuvių vaikų literatūros procesas. Į veikalą Urbos atrinkti ir sudėti tie mokslo straipsniai, kurie išryškina lietuvių vaikų literatūros karkasą – pagrindinius tarpsnius, kuriuos reprezentuoja autoriaus pasirinkti žymiausi kūrėjai, jų tekstų analizė ir interpretacijos, žanrai. Knygą sudaro trys stambūs skyriai, kurie jungia 12 mokslo straipsnių. Literatūrologas grįžta prie senų skelbtų raštų ir juos tobulina. Brandus veikalas – neįkainojama medžiaga būsimai lietuvių vaikų literatūros istorijai. Šiuo požiūriu itin vertingi poskyriai, kuriuose glaustai ir dalykiškai perteikiami būdingiausi atskiro tarpsnio bruožai, svarbiausi kūrėjai, kūriniai. Šiuos poskyrius išplėtojus, dabartinė istorija įgytų panoraminį matmenį. Be daugybės privalumų, leidiniui labiausiai ir stinga platesnio žvilgsnio, detaliai aprėpiančio visą XX a. literatūros lauką. Stinga nors kiek platesnio dramaturgijos ir egzodo literatūros aptarimo. Skaitant tekstus imponuoja sumanus tyrėjo lietuviškų tekstų lyginimas ne tik su nacionaline, bet ir su užsienio, Europos ir pasaulio, literatūra. Urbos veikalas yra vertinga XX a. lietuvių vaikų literatūros mini istorija.