Vytauto Kubiliaus, Rimvydo Šilbajorio kritika ir dekonstrukcijos vaiduoklis

LTStraipsnyje aptariami XX a. antros pusės dviejų garsių lietuvių literatūros kritikų Vytauto Kubiliaus ir Rimvydo Šilbajorio tekstų dekonstravimosi požymiai. Nors Kubiliui buvo būdingas fenomenologinis domėjimasis rašytojo kūrybos stiliaus unikalumu, o Šilbajorio kritikai – formalizmo ir Skaitytojo atsako teoriniai pagrindai, nors abu ieškojo kuo didesnio tapatumo su kūriniu ir kuo tikresnės jo tiesos, esencialistiškai tikėdami, jog jo meniškumą nulemia organiškai ar struktūriškai rišli turinio ir formos visuma, abiejų tekstuose galima surasti ir keletą dalykų, sietinų su dekonstrukcijos teorija. Pirmas ir svarbiausias požymis – jų dėmesys kūrinio kalbai ir jos imanentiškumui. Abiejų darbų antrasis dekonstrukcinis požymis sietinas su žanrų sintezės, metodologinio eklektizmo, eseistinio rašymo idėjomis, literatūrinės ir mokslinės kalbos, racionalios ir emocinės kritikos takoskyros trynimo tendencija. Trečiasis dekonstrukcinis jų kritikos požymis kyla iš jų sąsajų su romantizmo tradicija, pasižyminčia idealizmo ir nihilizmo priešpriešų „sinteze“, kalbos figūratyviškumo, neapibrėžtumo ir žaismės idėja.

ENThe author of this article discusses sypmtoms of deconstruction in the texts of two famous Lithuanian critics of the second half of the twentieth century: Vytautas Kubilius and Rimvydas Šilbajoris. She asserts that while Kubilius was noted for his phenomenological interest in the writer’s stylistic uniqueness and Šilbajoris’s criticism drew on theories of Formalism and Reader Response (even though both sought maximum identification with and truth in the text, essentialistically believing that its artistic quality is determined by an organic and structurally coherent unity of content and form), both of their texts contain some elements related to the theory of deconstruction. The first and most important symptom is each critic’s change in view from history to the text’s language and its immanence. The author relates the second symptom of deconstruction with ideas of genre synthesis, methodological eclecticism, their essayistic writing, and the erasure of the divide between literary and academic language, rational and emotional criticism. The third symptom of deconstruction is lifted from these critics’ connections with the Romantic tradition, which is marked by the “synthesis” of the idealism–nihilism opposition and the ideas around the figurative nature of language, its undefined and playful qualities.