Tekstologijos galimybės tiriant Balio Sruogos "Dievų mišką"

LTRecenzijoje aptariama Neringos Markevičienės monografija „Balio Sruogos kūrinio „Dievų miškas“ rašymo ir redagavimo istorija“, išleista Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto leidykloje 2014 metais. Knyga atskleidžia „Dievų miško“ rašymo ir redagavimo istoriją. Autorė itin kruopščiai išanalizavo didžiulį „Dievų miško“ šaltinių masyvą, nuosekliai atsluoksniavo parengiamąją, rašymo (rankraščio ir mašinraščio), pasirengimo leidybai, poleidybinę kūrinio gyvavimo fazes, skrupulingai pademonstravo autorinius ir neautorinius taisymus, kupiūras, pateikė pažeistų vietų atitaisymus. Tyrimą lydi solidi teorinė paspirtis. Knygoje ryškėja maksimalistinė tyrėjos etika: reiklumas sau ir kitiems, siekiant išsaugoti Sruogos kūrinio vientisumą, nuodugnumo siekis, bandant paaiškinti jo gimimo ir gyvavimo aplinkybes, kritiškumas vertinant jo redaktorių veiklą. Iš įvairių šaltinių autorė sutelkia gausybę Sruogos gyvenimo ir aplinkos detalių, kūrinio vertinimų. Ji lieka ištikima savo tekstologės priedermei remtis pirminiais šaltiniais. Vis dėlto autorės nuodugnumo siekis, turi ir nepageidaujamų pasekmių. Pirmiausia tai referatyvumas, kuris itin akivaizdus recepciją aptariančiame skyriuje. Markevičienė preciziškai aprašo kūrinio autoredagavimo ir redagavimo pakopas. Bandydama nustatyti, kokiu nuoseklumu vyko redagavimo darbai, tyrėja atlieka kone detektyvo darbą. Monografija leidžia plėtoti autorės iškeltą mintį apie nevienprasmiškus teorinės ir praktinės tekstologijų santykius, apie jų abipuses pretenzijas ir skolas ne tik politinės prievartos, bet ir komercinės naudos sistemose.