Sovietmečio imperijos vaizdas žvelgiant pro Lietuvos rašytojų etninės savivokos "langą"
LTRecenzijoje aptariama Viliaus Ivanausko monografija „Įrėminta tapatybė: Lietuvos rašytojai tautų draugystės imperijoje“, 2015 metais išleista Lietuvos istorijos institute. Monografijoje kaip tyrimo medžiaga funkcionuoja ir oficialusis sovietmečio diskursas, ir autoriaus jau nepriklausomoje Lietuvoje daryti interviu su buvusiais kultūrininkais, nomenklatūros atstovais, įvairių kartų rašytojais, iš kurių pasakojimų susidaro neformalių ryšių vaizdas. Tyrimo problema sutelkta į etninio partikuliarizmo ir universalizmo santykių dinamiką. Darbas yra tarpdalykinio pobūdžio: autorius tiria politikos ir literatūros laukų santykius skirtingais sovietmečio periodais: nuo stalinizmo, postalinizmo ir vėlyvojo sovietmečio iki pertvarkos ir Sąjūdžio. Nuosekliai laikydamasis istoriko pozicijos, autorius dėmesį sutelkė į ideologinį valdymą, vykusį dviem lygiais: instituciniu ir socialinių ryšių. Institucinis lygmuo dominuoja pirmuose dviejuose skyriuose. Pradedant trečiuoju skyriumi analizuojama socialinių ryšių įtaka rašytojų drausminimui ar jų reikšmė stiprinant savo autonomiškumą. Svarbus šio darbo privalumas yra tai, kad autorius, tirdamas lietuviškojo etninio tapatumo raiškos ir santykio su centru problematiką, išėjo į sąjunginį kontekstą. Knyga iš esmės yra apie sovietinamos ir susovietintos lietuvių literatūros į(si)traukimą į „tautų draugystės“ imperiją. Autoriaus santykis su literatūros tekstais yra antrinis – jis remiasi literatūrologų tyrimais. Ambicingas monografinis tyrimas orientuojasi į aktualiausius Vakarų sovietologų darbus.
