Lietuvių emigracinės aksiologijos peizažas

LTRecenzijoje analizuojama Lietuvos edukologijos universiteto Lietuvių ir lyginamosios literatūros katedros dėstytojų parengta kolektyvinė monografija „Lietuviškumo ribos: Tautinių vertybių kaita XX amžiaus pabaigos – XXI amžiaus pradžios lietuvių (e)migrantų autorių literatūroje“ (2013). Tai pirmasis bandymas jungtinėmis pastangomis pasiaiškinti, ką XX–XXI a. sandūroje rašiusiems lietuvių ar lietuvių kilmės autoriams reiškė būti lietuviu, ar lietuvių kalba tebėra integrali emigranto identiteto dalis, kokias vertybes šiuolaikinis migracinis lietuviškumas tebepuoselėja, kokias persvarsto, o kokias sudeda į relikvijų skrynią. Kylančią trajektoriją nuo tradicinio sąmoningumo iki šiuolaikinio vertybių įprasminimo monografijoje bandoma brėžti struktūriškai – skyrių pavadinimais. Tačiau vyrauja žvilgsnis atgal, ryškinamos iš tarpukario atsineštos ir emigracijoje tebepuoselėjamos vertybės, remiamasi klasikiniu požiūriu į kultūrinį stabilumą ir kaitą. Knyga skyla į dvi dalis – filosofinį V. Martinkaus įvadą apie tautinę lietuvių savimonę ir jos slinktis, ir devynis atskirų autorių straipsnius. Monografijai stinga vieningo konceptualaus stuburo. Akivaizdžiai trūksta XXI a. pradžios sando – pačių radikaliausių arba neklasikinių vertybių autorių. Monografija primena skiautinį, kaip ir šiuolaikinio migranto tapatybė. Nepaisant to, sujungti į vieną monografijos audinį, jie suaktualina identiteto ir identifikacijos problematiką, leidžia pažvelgti į šiuolaikinės migracinės tapatybės ir jos vertybinės steigties aspektus ir praskleidžia lietuvių (e)migracinės aksiologijos peizažą.