Rabiniškoji hermeneutika, tora ir Emmanuelio Levino judėjiško partikuliarizmo problema
LTPasitelkiant intertekstualumo teoriją straipsnyje analizuojami Emmanueliui Levinui reikšmingi rabiniškosios hermeneutinės prieigos prie Biblijos teksto elementai, tarp kurių – (Toros) teksto pirmumo prielaida ir jo interpretacijos būtinybė interpretacinėje bendruomenėje. Rabiniškoji Toros kaip Ur-Teksto samprata leidžia išvengti logocentrizmo, taip pat klasikinės Mito / Logoso priešpriešos, turint omenyje Pramano / Tiesos vertybinę opoziciją. Mito kaip vaizduotės kūrinio (metaforos, istorijos), atskleidžiančio žmogiškosios tikrovės partikuliarijas, tačiau sykiu įgalinančio teorinius svarstymus, samprata leidžia įtraukti jį į „universalizuojantį“ filosofinį diskursą, kaip buvo daroma Antikos laikais. Pabrėžiama, jog Levino „partikuliarumas“ yra ypatingas tuo, kad į savo filosofiją šis mąstytojas įtraukė ne vien graikų mitus. Taip pat pažymima, kad intelektualinė veikla kaip „dvasinio gyvenimo pagrindas“ judaizme remiasi hermeneutika, kurioje svabus intelektualine veikla užsiimančio, skaitančiojo vaidmuo, numatantis „asmenų daugio“ polifoniją. Straipsnyje teigiama, kad Levinas, priimdamas ir aptardamas šią hermeneutiką (nors ir atlieka subtilius universalizuojančius žingsnius), pats pasitelkia dialogo su tekstu hermeneutiką, būdingą rabiniškajai prieigai prie teksto. Levinui ši hermeneutika leidžia pasitelkti rabiniškus klasikinius tekstus, pirmiausia Talmudą, kaip galimą konkrečių vaizdinių šaltinį filosofiniams mąstymams, o Talmudo išminčių diskusijas, kuriose tie vaizdiniai buvo gvildenami, kaip gaires, galinčias nurodyti galimus prasmių vektorius. Straipsnyje daroma išvada, jog, žvelgiant iš intertekstualumo teorijos perspektyvos, Levinas šiais tekstais dialogo būdu dalyvauja judėjiškame intertekstualume, ir todėl laikytinas žydų minties istorijos dalimi.
ENIn this paper, the constituents of the rabbinic hermeneutical approach to the Bible, which were important to Emmanuel Lévinas, are analysed through the theory of intertextuality. These constituents are the basic premise of priority of the text (Torah) and of the necessity of its interpretation by the interpretive community. The rabbinic notion of Torah as an Ur-text thus avoids logocentrism as well as the classical opposition Mythos / Logos in terms of the opposition Fiction / Truth. The concept of Mythos as a creation of imagination (as a metaphor or Story) that reveals the particularities enables one to involve it in the "universalizing" philosophical discourse as successfully as Greek myths were incorporated in the discourses of Ancient Greek philosophers. The author of this paper emphasizes that the "particularity" of Lévinas consists in the fact that his preferred "myths" in his Talmudic lectures and Judaic reflexions are driven from another source. Intellectual activity in Judaism as a "foundation of spiritual life" is based on hermeneutics which emphasizes the intellectual activity of the reader and presupposes the necessary polyphony of the "multiplicity of persons" with individual particular perspectives. The paper maintains that Lévinas, while discussing this hermeneutics (performing refined universalizations from these particularities), engages himself in the dialogue with the text, and this engagement can be seen as the hermeneutics of the reader whose particularity and historical context matters as well. For Lévinas, this hermeneutics allows him to use classical rabbinic texts, primarily the Talmud, as a potential source of concrete images for his philosophical thought, with the discussions of Talmudic sages serving as a guidance which may indicate the possible vectors of the meaning.Thus, the paper concludes that in the perspective of the theory of intertextuality, Lévinas is involved by these texts in the Jewish intertextuality, and this makes him part of the history of the Jewish Thought.
