Testamenty

LTTestamentai, kaip alternatyva įstatyminiam, t. y. paprotiniam, palikimo paveldėjimo būdui susiformavo Romoje IV a. pr. Kr. Vakarų Europoje Viduramžių bei Baroko laikotarpiu išryškėjo specifinė tų epochų testamentų savybė – priskyrimas religinei sferai. LDK testamentinis paveldėjimo paprotys pradėtas recipuoti po valstybės krikšto. Pilnai adaptuotas jis buvo per du šimtus metų (1387–1588). Visi testamentai buvo pradedami invokacijos – Dievo vardo šaukimosi – formule. Po jos paprastai arengoje arba preambulėje buvo išdėstomas moralinis-etinis testamento sudarymo pagrindimas. Svarbiausioje testamento formuliaro dalis buvo dispozicija. Joje pagal testatoriaus valią paskirstomas turtas, nustatomi testamento vykdytojai bei nepilnamečių vaikų globėjai, įrašomi įvairūs įpareigojimai įpėdiniams ir kt. Visų pirma buvo surašomi „maldingieji legatai“, skirti Bažnyčiai. Po to būdavo sureguliuojami skolų klausimai, kuriuos išaiškinus turtas dalytas artimiesiems. Paprastai visų pirma būdavo pasirūpinama sutuoktinio gerove, kita svari turto dalis tekdavo sūnums ir dukterims. Tolimesniems giminaičiams, taip pat broliams ir seserims testamentu dažniausiai būdavo užrašoma turto dalis tik tada, jei testatorius neturėjo sutuoktinio ar buvo bevaikis. Nors dažnai testamentuose pasitaikydavo grasinanti sakrali formulė, ji neišgąsdindavo paveldėjimu suinteresuotų šalių ir neretai paskutinė valia buvo laužoma, keliami pomirtiniai tesimo procesai.Reikšminiai žodžiai: Testamentai; Lietuvos Statutai; Katalikų Bažnyčia; Žemaitija (Samogitia).

ENTestaments as an alternative to a legal, i.e. customary way of inheritance of the legacy, formed in Rome in the 4th century BC. In Western Europe during the Middle Ages and the Baroque period a specific feature of testaments of those epochs revealed itself – attribution to the religious sphere. The custom of inheritance by testaments in the GDL was begun to be adopted after the state’s baptism. It was completely adapted within two hundred years (1387–1588). All testaments were begun with the formula of invocation – calling God’s name. After it, usually in the preamble a moral-ethic substantiation of making the testament was presented. The most important part of the testament was disposition. There, according to the will of the testator property was distributed, executors of the testament and guardians of the minors were specified, various obligations to the heirs were written, etc. First and foremost, “devout legates” intended for the church were listed. Then issues of debts were regulated upon elucidating of which the property was divided among the family members. Usually the welfare of the spouse came first; another important part of the property went to sons and daughters. Distant relatives, as well as brothers and sisters usually received by testament some part of the property only if the testator had no spouse or was childless. Though often a threatening sacral phrase was put in testaments it did not frighten the parties interested in inheritance and often the last will was disregarded and posthumous cases were taken to court.