Lietuviškoji ikikritinio Kanto recepcija – "argumentum ex eodem argumento"

LTStraipsnis skirtas pateikti dar vieną argumentą, patvirtinantį hipotezę, kad pijorų kunigas Kazimieras Narbutas (1738–1807) yra pirmasis žinomas ikikritinio Immanuelio Kanto pažiūrų vertintojas ir kritikas Rytų Europoje. Įsiliejant į Stebo Tunaičio ir Daliaus Viliūno ginčą dėl Narbuto paskaitose minimo vardo „Cantzijus“ referento, teigiama, kad jį derėtų laikyti Immanueliu Kantu. Pirma parodoma, kad Narbutas aptariamoje paskaitų vietoje ne tik perima Leibnizo-Wolffo mokyklos substancijos sampratą, bet ir prieš „Cantizijų“ naudoja tokį pat argumentą, kokį Leibnizas naudojo prieš savo meto okazionalistus. Šis argumentas Narbutą galėjo pasiekti per Christiano Wolffo figūrą. Antra, argumento forma nurodo, kad Narbuto kritikuojamas mąstytojas turėjo turėti okazionalizmui būdingų bruožų. Juos galima atrasti Kanto „Principiorum primorum cognitionis metaphysicae nova dilucidatio“ (1755 m.) tryliktoje tezėje. Todėl tvirtinama, kad šis Kanto filosofijos aspektas geriausiai atitinka Narbuto kritikos kontekstą ir pobūdį.

ENThe article provides an additional argument for the hypothesis that the Lithuanian priest of piars Kazimieras Narbutas (1738–1807) was the first known critic of the pre-critical Immanuel Kant in Eastern Europe. Taking part in the discussion between Stepas Tunaitis and Dalius Viliūnas on the meaning of „Cantzius“ in Narbutas’s lectures, the article argues that the referent is likely to be Immanuel Kant . First, in the relevant part of the lectures, Narbutas not only employs the Leibnizian-Wolffian notion of substance, but also uses the same argument that Leibniz directed against occasionalists of his time. This type of argument might have been known to Narbutas through Wolff. Second, the very form of the argument suggests that the object of Narbutas’s criticism should have had occasionalist views. Such views can be found in Kant’s "Principiorum primorum cognitionis metaphysicae nova dilucidatio" (1755) 13th proposition. Hence, this aspect of Kantian philosophy best explains the context and mode of Narbutas’s criticism.