Les Sujets mixtes: the problem of double subordination in the period of the partition of the Polish-Lithuanian Commonwealth, and the case of Mykolas Kleopas Oginskis

LT1772 m. įvykdytą Lenkijos ir Lietuvos valstybės teritorijų užgrobimą ir šių teritorijų inkorporavimą į Rusijos, Prūsijos ir Austrijos sudėtį lydėjo daugybė su žemėvalda, gyventojų persikėlimu, tikybos ir kt. reikalais susijusių problemų, kurias sureguliuoti turėjo dvišalės Abiejų Tautų Respublikos ir padalijimą įvykdžiusių valstybių sutartys. 1775 m. Varšuvos seime sudarytomis sutartimis su Rusija, Prūsija ir Austrija buvo nustatytos gyventojų persikėlimo sąlygos, reglamentuoti valdų atskyrimo principai, prekybos sąlygos, tikybiniai santykiai, be to, įteisintas dvigubos valdinystės statusas. Straipsnio tyrimo objektas – 1775 m. kovo 15 d. Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos imperijos Separatinėse sutartyse apibrėžtas dvigubo valdinio statusas ir šio statuso taikymas praktikoje laikotarpiu tarp pirmojo ir antrojo Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimų. Analizei pasirinktas vienas tipinis to meto atvejis – Lietuvos didiko grafo Mykolo Kleopo Oginskio nuosavybės teisių į valdas Rusijos imperijai atitekusiose Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijose išsaugojimo klausimas. Tyrimo šaltinių bazę sudaro Abiejų Tautų Respublikos ir Rusijos tarpvalstybinės sutartys, Mykolo Kleopo Oginskio ir karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio korespondencija, šeiminė Oginskių giminės korespondencija, turtiniai dokumentai, saugomi Lietuvos valstybės istorijos archyvo Oginskių fonde, bei M. K. Oginskio memuarai. Naujos šaltinių medžiagos pagrindu daroma išvada, jog 1775 m. tarpvalstybinėse sutartyse įteisintas dvigubo valdinio statusas ne tik neužtikrino turimos žemės nuosavybės išsaugojimo, kadangi Rusijos imperijoje ji galėjo būti sekvestruojama ir konfiskuojama, bet ir suvaržydavo žemvaldžio politinio veikimo laisvę.Dvigubo valdinio politinis pasirinkimas buvo ribotas, o esant įtemptiems tarpvalstybiniams santykiams, dviguba valdinystė apskritai nebuvo įmanoma. Teisės į Rusijos imperijoje esančių dvarų valdymą perėmimas Mykolui Kleopui Oginskiui kainavo jo diplomato karjerą: reikalavimas asmeniškai prisiekti ištikimybę vertė pasiuntinį Hagoje prašyti atostogų ir nusišalinti nuo diplomato pareigų, tačiau neapsaugojo nuo dvarų konfiskavimo ateityje.

ENThe seizure of territory from the Polish-Lithuanian Commonwealth in 1772, and its incorporation into Russia, Prussia and Austria, was accompanied by many problems related to land ownership, population relocation, religious affairs and others, which treaties between the Commonwealth and the countries that had carried out the Partition had to regulate. Treaties made in 1775 in the Warsaw Sejm with Russia, Prussia and Austria set the conditions for the resettlement of the population, principles for the separation of holdings, the terms for trade and religious relations, as well as legalising the status of double subordination. Our topic is the status of the double subject as defined in the treaties between the Commonwealth and the Russian Empire, relying on examples of the practical application of this status disclosing the problems accompanying the double subject in the period between the First and Second partitions of the Polish-Lithuanian state. On the basis of new materials from sources, we come to the conclusion that the status of the double subject legalised in the 1775 treaties not only failed to ensure existing land ownership, as in the Russian Empire it could be sequestered and confiscated, but also restricted the landlord’s political freedom. The political choice of double subject was limited, and with extensive cross-border relationships, dual subordination was not possible.