Nuo dokumentacijos iki generavimo: skaitmeniniai archyvai ir teatro atminties pertvarka

LTStraipsnyje nagrinėjama, kaip skaitmeninės technologijos sąlygoja archyvo transformaciją, keičia teatro istoriografiją ir šio meno atminties kultūrą. Remiantis Wolfgango Ernsto, Gabriella’os Giannachi, Sarah’os Bay-Cheng įžvalgomis ir mokslinės literatūros analize, aptariamos skaitmeninių archyvų operacinės, patyriminės ir interaktyvios funkcijos. Stebima, kaip archyvavimo paradigma pereina nuo dokumentavimo prie generavimo: skaitmeninėje terpėje archyvas tampa nebe pasyvia dokumentų saugykla, o aktyvia, performatyvia sistema, kuri ne tik išsaugo, bet ir kuria teatro atmintį. Tyrimo metodologija jungia teatrologijos, archyvistikos ir kultūrologijos prieigas, straipsnyje pristatoma atvejo studija – „įsivaizduojamos“ Mikalojaus Konstantino Čiurlionio operos „Jūratė“ (2025) sukūrimo analizė. Ši studija iliustruoja, kaip archyvas, menininkai ir dirbtinio intelekto įrankiai generuoja naujas teatro atminties ir istorijos rašymo formas. Tyrimo rezultatai atskleidžia, kad skaitmeniniai archyvai, sujungdami mašininį duomenų apdorojimą ir vartotojų dalyvavimą, peržengia tradicinio dokumentavimo ribas: dabartyje reaktualizuoja efemeriškus teatro pėdsakus ir sudaro sąlygas naujoms teatro atminties, istorijos rašymo ir dalyvavimo formoms. Reikšminiai žodžiai: skaitmeninė teatro istoriografija, skaitmeninis archyvas, performatyvus archyvas.

ENThe article examines the digital-technology-driven transformation of the archive and the process of reshaping theatre historiography and the cultural memory of this art form. Drawing on the insights of Wolfgang Ernst, Gabriella Giannachi, and Sarah Bay-Cheng and through the analysis of scholarly literature, the article discusses the operational, experiential, and interactive functions of digital archives. It argues that the paradigm of archiving is shifting from documentation to generation: in the digital environment, an archive is no longer a passive repository of documents but an active, performative system that not only preserves but also produces theatrical memory. The research methodology integrates approaches from theatre studies, archival science, and cultural theory, while the article presents a case study analysing the creation of the ‘imagined’ opera Jūratė (2025) by Mikalojus Konstantinas Čiurlionis. This study illustrates how the archive, artists, and artificial intelligence tools generate new forms of theatrical memory and historiographical production. The findings reveal that by combining machine-based data processing with user participation, digital archives transcend the boundaries of traditional documentation by reactivating the ephemeral traces of theatre in the present and enabling new forms of memory, historiography, and participation. Keywords: digital theatre historiography, digital archive, performative archive.