Kaip mūsąjį teisingumo ir atsakomybės supratimą sąlygoja karo diskursas?

LTStraipsnyje svarstoma, kaip mūsų teisingumo ir atsakomybės supratimą sąlygoja karo diskursas. Pradžioje atkreipiamas dėmesys į Rusijos karo Ukrainoje išryškintą Jungtinių Tautų ir kitų tarptautinių organizacijų, įsteigtų taikos palaikymui, neveiklumą ir bejėgiškumą, parodant „humanitarinio posūkio“ tarptautinėje teisėje ir politikoje nesėkmę. Vėliau, pasitelkus Walterio Benjamino aptartą karo teisę, René Girard’o aprašytą teisinės sistemos genezę bei Emmanuelio Levino įvardytą „būties įstatymą“, nagrinėjamas prievartos ir įstatymo santykis, aptariamas teisingumas kaip nugalėtojo teisė ir teisingumas kaip atlygio principas. Aptariant santykį su kitu, parodoma, kad karas naikina ne tik kito asmens kitybę, bet ir mano paties tapatumą, o tai savo ruožtu implikuoja savotišką jėgų abipusiškumą, kuriame galiausiai, nebelieka jokių tarpžmogiškų santykių. Straipsnyje teigiama, kad neteisingumo jausmas ir teisingumo reikalavimas kyla iš kur kas gilesnio šaltinio nei teisės ir politikos sfera. Analizuojant Emmanuelio Levino ir Paulio Ricoeuro atsakomybės sampratas parodoma, kad teisingumo ir atsakomybės santykis leidžia kalbėti apie teisingumą kaip pastangą suderinti du nebendramačius reikalavimus – lygybę ir artumą kitam. Lyginant Levino ir Ricoeuro pozicijas, parodoma, kaip radikali (Levino) ir moderuota (Ricoeuro) Kito kitybės sampratos apibrėžiamos santykyje su karo diskursu: radikali Kito kitybė reiškia nepanaikinamą mano atsakomybę, o moderuota Kito kitybė – atsakomybę kaip pasipriešinimą agresoriui. Raktažodžiai: karas, prievarta, teisingumas, atsakomybė, laikas.

ENThis article explores how our understanding of justice and responsibility is shaped by the discourse of war. It begins by highlighting the impotence of the United Nations and other international peacekeeping organisations in the wake of Russia’s war in Ukraine, demonstrating the failure of the “humanitarian turn” in international law and politics. Drawing on Walter Benjamin’s discussion of the law of war, René Girard’s description of the genesis of the legal system, and Emmanuel Levinas’s “law of being”, the author examines the relationship between violence and law, distinguishing two variations of justice: justice as the victor’s justice and justice as the principle of retribution. By discussing the relationship with the Other, the author shows that war destroys not only the otherness of the Other but also one’s own identity, which, in its turn, implies a kind of reciprocity of forces in which, ultimately, no interpersonal relationship remains. The paper argues that the sense of injustice and the demand for justice arise from a much deeper source than the sphere of law and politics. Through an analysis of Emmanuel Levinas’s and Paul Ricoeur’s notions of responsibility, it is shown that the relationship between justice and responsibility allows us to conceive of justice as an effort to reconcile two incommensurable demands: equality and proximity to the Other. A comparison of Levinas’s and Ricoeur’s positions reveals how the radical (Levinas) and moderate (Ricoeur) concepts of the Other are defined in relation to the discourse of war: the radical otherness of the Other implies the irrevocable responsibility of the self, while the moderate otherness of the Other implies responsibility in the form of resistance to the aggressor. Keywords: war, violence, justice, responsibility, time.