Choroby i epidemie

LTIki XVI a. LDK nebuvo profesionalių medikų. Valdovo šeima naudodavosi Ordino „paskolinamais“ gydytojais, o platesni žmonių sluoksniai susirgę kreipdavosi į barzdaskučius bei įvairius žolininkus ir užkalbėtojus. Ligos ir epidemijos ilgą laiką buvo siejamos su sergančiojo morale, nes jos buvo suvokiamos kaip Dievo bausmė už netinkamą elgesį. Nepavykus įprastomis priemonėmis įveikti ligos, pagalbos žmonės kreipdavosi į šventuosius, o už pasveikimą šiems atsilygindavo votais. Antisanitarinės daugumos XVI – XVIII a. žmonių gyvenimo sąlygos buvo palankios maro ir kitų infekcinių ligų plitimui. XVI a. epidemijos Lietuvą siaubė 14 kartų. Bene vienintelė efektyvi apsisaugojimo priemonė nuo maro buvo karantinas ir pasišalinimas iš vietovių, kuriuose jis plito. Nuo epidemijų ir bado labiausiai nukentėdavo mažiausiai socialiai apsaugoti gyventojai, visų pirma valstiečiai. Paskutinė, bet drauge ir pati baisiausia, maro epidemija Lietuvoje siautė 1708 – 1711 m. Pasiligojusius ir vargšus pirmiausia globoti ėmė krikščioniškos institucijos. Vilniuje ir Kaune XVI a. antrame dešimtmetyje buvo įsteigtos pirmosios špitolės Lietuvoje, XVII a. jos jau buvo įsteigtos prie daugelio parapinių bažnyčių. Šiuose senų ir ligotų žmonių prieglaudose vargetos buvo išlaikomi parapijiečių lėšomis. XVII–XVIII a. ėmė formuotis špitolių kaip gydimo įstaigų funkciją, kuri itin svarbi tapdavo epidemijų metu.Reikšminiai žodžiai: Ligos; Epidemijos; Gydymas; 13 amžius; 14 amžius; 15 amžius; 16 amžius; 17 amžius; 18 amžius.

ENUntil the 16th century there were no professional physicians in the Grand Duchy of Lithuania. The ruler’s family made use of the physicians “lent” by the Order, and wider circles of people when they fell ill appealed to barbers and various herbalists or witches. For a long time diseases and epidemics were related to the morals of the sick persons because they were perceived as God’s punishment for an improper behaviour. In case customary measures failed to cure the disease, people appealed to the saints and rewarded them for recovery. Anti-sanitary conditions of life of the majority of people in the 16th –the 18th century were favourable to a spread of plague and other infectious diseases. In the 16th century epidemics struck Lithuania 14 times. Perhaps the only effective measure against plague was quarantine and withdrawal from the places in which it could spread. The inhabitants who were least protected socially suffered most severely from epidemics and famine, first and foremost, peasants. The last but at the same time the most horrible plague epidemic swept Lithuania in 1708 – 1711. Christian institutions were the first to take care of the sick and poor. The first hospitals in Lithuania were established in Vilnius and Kaunas in the second decade of the 16th century, and in the 17th century they were already established at many parish churches. In these shelters for old and sick people the inmates were supported by the funds of the parishioners. In the 17th – the 18th century the function of hospitals as treatment institutions, which became of extreme importance during epidemics, began to form.