Privataus dokumento patvirtinimo priemonės Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje XIV amžiaus pabaigoje–XV amžiuje

LTAnalizuojamos privačių dokumentų patvirtinimo priemonės: antspaudavimas, testacija, raštininkų įvardijimas ir parašas. XV a. privatūs dokumentai buvo sudaromi remiantis rusėniškąja ir lotyniškąja tradicija. Galime matyti aiškius skirtumus patvirtinant privačius dokumentus ne tik dėl skirtingų dokumento rūšių, bet ir dėl skirtingų raštijos tradicijų. Didžioji dalis privačių dokumentų (donacijos, pardavimai, testamentai ir kt.) buvo patvirtinami vienu išdavėjo antspaudu. Visgi rusėniškų pardavimo dokumentų antspaudavimo praktika buvo dvilypė. Dokumentai antspauduoti tiek vienu išdavėjo antspaudu, tiek išdavėjo ir liudininkų antspaudais. Nuo XV a. 8 dešimtmečio didžiąją daugumą rusėniškų pardavimų patvirtina išdavėjas ir liudininkų sąraše įvardinti asmenys. Lotyniški pardavimai antspauduoti tik išdavėjo, tačiau pačioje XV a. pab. atsiranda keli patvirtinti ir testacijose išvardintų liudininkų antspaudais. Liudytojų sąrašai vaidino taip pat svarbią reikšmę patvirtinant privačius dokumentus, tačiau jie sutinkami ne visada. Visi testamentai ir rusėniški pardavimo dokumentai turėjo testaciją, kitų rūšių dokumentuose ji buvo įrašoma rečiau. Privačių dokumentų liudininkų sąrašuose dažniausiai figūruoja išdavėjo artimiausi aplinka, dvasininkai ir valstybės pareigūnai. Notarų ar raštininkų įvardinimas privačiuose dokumentuose XV a. buvo retas. Stebima lotyniškų testamentų sudarymo praktikoje notariato išskirtinę svarbą – penktadalis jų yra sudaryti ir patvirtinti notaro. Kitų rūšių dokumentai buvo be šios patvirtinimo priemonės. Ankstyvajai rusėniškai tradicijai buvo būdingas raštininko parengusio dokumentą nurodymas, tačiau ši praktika išliko tik Polocke paskelbtuose dokumentuose, kitose Rusios žemėse jos nuosekliai nesilaikyta. Parašas naudotas tik išskirtiniais atvejais, kas sietina su menku raštingumo lygiu.

ENIn the end of the 14th–15th c., 250 full private documents written in the Grand Duchy of Lithuania were known. In the end of the 14th century, early private documents were approved by the issuer seal, list of witnesses and the scribe direction. However, eventually it was not consistently observed. The research shows obvious differences which confirm not only different types of documents, but also different writing traditions (Latin and Ruthenian). For example, a bigger part of the Latin private documents (donations, sales, testimonies, etc.) were approved by the seal of one issuer, but the Ruthenian practice of sales documents approval was ambivalent. Since their emergence (from the middle of the 15th c.), one part of documents were approved only by the issuer seal and the other part by the issuers' and witnesses' seals together. Since the 8th decade of the 15th century, the biggest part of Ruthenian sales was approved by issuer and witnesses seals. The Latin sales were stamped only by the issuer, but at the end of the 15th century there several sales which were approved by the seals of the listed witnesses (obviously it was the influence of the Ruthenian practice). Also, the article analyzes the use of the list of witnesses, the recording of clericals and secular officials, the practice of notaries, scribes' naming, and others.