Закрытие католических монастырей и ликвидация их землевладения в Беларуси и Литве (30-е гг. XIX в.)

LTVienuolynų žemėvalda Baltarusijoje ir Lietuvoje susiformavo Abiejų Tautų Respublikos laikais iš valdovų, didikų ir aukštų pareigūnų donacijų. XVIII a. pabaigos–XIX a. pirmos pusės Rusijos imperijos sąlygomis vienuolynų valdžioje buvusių valstiečių likimas priklausė nuo valstybės sekuliarizavimo programos ir ypač nuo carinės valdžios ir Katalikų bažnyčios tarpusavio santykių. Romos katalikų vienuolynai palankiai vertino 1830–1831 m. sukilimą, ir tai lėmė, kad tie vienuolynai, kuriuose gyveno mažai vienuolių, buvo uždaryti, o jų žemėvalda konfiskuota. Pagal 1832 m. liepos 19 d. dekretą, Vilniaus gubernijoje uždarytų 40 vienuolynų, Vitebsko gubernijoje – 8, Gardino – 31, Minsko – 21, Mogiliovo – 21. Buvę vienuolynų valstiečiai (iš viso iki 15 tūkstančių vyrų) buvo priskirti valstybinių valstiečių kategorijai, suteikiant pastarųjų turėtas teises. Carinė vyriausybė pamažu rengėsi, rinkdama slaptą informaciją bei detalius aprašymus, visiškam bažnytinių valdų sekuliarizavimui ir nusprendė jį įvykdyti 1840 metų pradžioje, po to, kai buvo panaikintas Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės Statutas ir šiose žemėse įvesti bendri Rusijos imperijos įstatymai.