Гетеротопии Вильнюса в современном литовском романе: панорама как пространство неповседневности

• Vilniaus heterotopijos šiuolaikinėje lietuvių literatūroje: panorama kaip nekasdienybės erdvė
• Vilnius’ heterotopias in modern Lithuanian novel: panorama as the space of not-everyday life

LTStraipsnyje aptariama heterogeniška Vilniaus erdvė trijuose lietuvių literatūros tekstuose – Jurgio Kunčino „Tūloje“ (1993), Ričardo Gavelio „Vilniaus pokeryje“ (1989) ir Antano Ramono apysakoje „Balti praėjusios vasaros debesys“ (1991). Erdvė analizuojama dviem aspektais: nustatant „personalinės“ pagrindinių herojų topografijos ryšius su galios (sovietų valdžios) dominuojamu erdvės diskursu ir – tai ypač svarbu šiame straipsnyje – analizuojant būdus, kuriais herojai suvokia miestą priklausomai nuo jų pozicijos erdvėje. Prieinama prie išvados, kad horizontalus miesto planas atitinka kasdienybės erdvę, kurioje herojai stengiasi susikurti ir įtvirtinti savo „nuosavą“ erdvę būdais, konfliktuojančiais su galios diskursais; tuo tarpu panoraminio žvilgsnio pozicijos tampa vietomis, kuriose jie gali išsivaduoti iš miesto „gniaužtų“. Tačiau šios pozicijos nefunkcionuoja kaip vietos, kuriose gali realizuotis jų troškimas „valdyti“ miestą žvilgsniu. Priešingai, jie atkuria miesto materialumą, tekstūriškumą. Galima sakyti, kad šiuose tekstuose panoraminiai apžvalgos taškai funkcionuoja kaip „kita erdvė“, nekasdienybės erdvė arba heterotopija horizontaliam kasdienybės planui. Šioje vietoje pasakojimas apie Vilniaus miestą nutrūksta ir tampa girdima miesto muzika. [Iš leidinio]Reikšminiai žodžiai: Antanas Ramonas; Jurgis Kunčinas; Ričardas Gavelis; Vilniaus hetertopija; Vilnius; Šiuolaikinis lietuvių romanas; Šiuolaikinė lietuvių literatūra; „nekasdienybės erdvė“; Antanas Ramonas; Jurgis Kunčinas; Modern Lithuanian novel; Ričardas Gavelis; Vilnius; Vilnius' heteritoias, modern Lithuanian novel; „not-everyday life“.

ENIn this article the heterogeneity of the space of Vilnius in three Lithuanian modern novels – Jurgis Kunčinas’ "Tūla" (1993), Ričardas Gavelis’ "Vilnius’ Poker" (1989) and Antanas Ramonas’ "White Clouds of the Last Summer" (1991) – is discussed. It is analysed in two aspects: through the relation of "personal" topography of the main heroes to the space of the dominant discourse of power (Soviet power) and – what is of special importance in this article – through the analysis of the ways the heroes perceive the city that depend on their position in its space. The author comes to conclusion that horizontal plane of the city corresponds to the flow of everyday life where the heroes try to create and fix their "own" space in certain ways that conflict in one way or another with the dominant discourse of power, while the panoramic points of view serve as the places where they can free themselves from the "clutches" of the city. However these points don’t function as the places of realisation of their "will to power" as regards the city. Instead they reveal its materiality (forms, texture). It may be said that in these novels the panoramic points of view function as "other" space, the space of not-daily life, or as heterotopias in relation to horizontal plane. Thus they can be treated as peculiar points of armistice where at least for a while rival narratives about Vilnius are suspended and the music of the city is heard. [From the publication]