Improvizacijos įgūdžiai kasdienėje pianisto veikloje

LTDaugelis žinomų XVIII-XIX a. pianistų buvo ir atlikėjai, ir kompozitoriai, ir improvizatoriai, galintys sugeneruoti naują, įvairių formų muzikinę medžiagą vos prisėdę prie instrumento. Keičiantis prioritetams, didėjant užrašyto repertuaro kiekiui, klasikinio fortepijono atlikėjo specializacijoje vietos improvizacijai nebeliko. Tačiau susidomėjusių improvizacijos fenomenu ir taikančių ją praktikoje atlikėjų vis dar esama. Kaip suvokiama improvizacija nūdienos klasikinio pianizmo kontekste? Kokios yra improvizacijos pritaikymo galimybės, atliekant ir mokantis rašytinę muziką? Kokie yra improvizacijos įgūdžių privalumai ir trūkumai? Į šiuos klausimus straipsnyje siekiama atsakyti, remiantis žymių Lietuvos pianistų ir pedagogų mintimis.

ENMost of the famous pianists of the 18th and 19th centuries were at the same time performers, composers and even improvisers who were able to generate new music material in various musical forms just from scratch. During a change of paradigms, and the increase of the written repertoire, no room was left for improvisation in the field of classical piano art. However, the phenomenon and practice of improvisation still holds the interest among some performers of the classical piano. How is improvisation being perceived in today’s context of classical piano art? What are the forms of improvisation being applied while studying and performing written music ? Are there any benefits or shortcomings in developing improvisatory skills? The author of the article discusses these questions based on interviews with established Lithuanian pianists and piano educators.