Ginkluotųjų pajėgų konstitucinė paskirtis ir panaudojimo ribos valstybės saugumui užtikrinti

LTDidžioji dalis pasaulio valstybių konstitucijų įpareigoja valstybes saugoti savo piliečius. Veiksmingas šios pareigos įgyvendinimas suponuoja, kad atitinkamos valstybės institucijos turi būti pasirengusios tinkamai reaguoti į kiekvieno konkretaus atvejo, keliančio grėsmę tautai ir valstybei, aplinkybes. Valstybinės institucijos, įgyvendindamos savo įsipareigojimą efektyviai ginti piliečius, gali pasinaudoti visomis valstybinėmis valdžios priemonėmis, ypatingai policijos, bet taip pat ir karinėmis priemonėmis. Ginkluotųjų pajėgų panaudojimo konstituciniai pagrindai gali būti analizuojami ne tik pagal subjektus, kurie turi įgaliojimus vadovauti ginkluotosioms pajėgoms ir priimti sprendimus dėl jų panaudojimo, bet taip pat ir pagal aplinkybes bei sąlygas, kurioms esant galima priimti sprendimus dėl ginkluotųjų pajėgų panaudojimo, ir kurios leidžia atskirti tokį panaudojimą šalies viduje karinei gynybai, tarptautiniams kariniams įsipareigojimams vykdyti ar būtinajai pagalbai civilinėms institucijoms suteikti.Reikia pastebėti, kad ginkluotosios pajėgos pasitarnauja karinei valstybės gynybai nuo iš išorės gresiančios atakos, kurios, kiek ji susijusi su valstybės teritorija, vien tik policijos pajėgomis atremti nėra galimybės, todėl kariuomenės panaudojimas tampa neišvengiamas. Policijos funkcijos yra kiek kitokios - policija saugo valstybės vidaus teisinę tvarką ir ramybę nuo pažeidimų ir padeda išvengti pavojų, t. y. policija vykdo baudžiamąjį persekiojimą už nusikalstamas veikas. Tarptautinio terorizmo iššūkiai ir ypatingai dabartinės valstybių saugumo tendencijos sudaro poreikį išsiaiškinti ginkluotųjų pajėgų užduotis valstybės (tiek vidiniam, tiek ir išoriniam) saugumui užtikrinti. Todėl šiame straipsnyje bus analizuojamos mokslinės bei konstitucinės doktrinos dėl ginkluotųjų pajėgų konstitucinės paskirties, o taip pat jų panaudojimo ribų valstybės vidiniam ir išoriniam saugumui užtikrinti. Su tuo glaudžiai susijęs klausimas, koks yra konstitucinis atribojimas tarp karinės gynybos, kaip išorinio valstybės saugumo garanto, paskirties ir ginkluotųjų pajėgų panaudojimo ne gynybai, garantuojant vidinį valstybės saugumą.

ENMost of the world countries' constitutions oblige the state to protect its citizens. Effective implementation of this obligation implies that the relevant public authorities must be prepared to respond to each individual case, if it poses a threat to the nation and state. In order to effectively protect citizens public authorities are able to take advantages of all means of public governance, especially those of the police, but also tic military. The constitutional grounds of armed forces could be analyzed not only by subjects that hold the power to lead the armed forces and make decisions on their use, but also by the circumstances and conditions under which it is possible to make decisions on the use of armed forces, which also is capable to distinguish the use of armed forces in order to secure domestic military defence, to perform international military obligations or to secure necessary assistance to the civil authorities. It should be noted that the armed forces serve to the military defence of state against a threat of external attack, which, as far as it relates to the mainland, is not able to be resisted by the forces of police and the use of the army becomes inevitable. Functions of police are slightly different - the police protect domestic legal order and peace of violations, also helps to prevent the dangers, i. e. police carry out the prosecution of criminal offenses. Challenges of international terrorism and in particular the current trends of national security constitute the need to figure out the tasks of armed forces both for internal and external security. [...].