Discursive power

LTAlgis Mickūnas savo straipsnyje svarsto moderniojo mokslo ir filosofijos įvykdytą tikrovės „suskliaudimo“ judesį, leidusį semiotikams ir dekonstrukcininkams teigti kalbą arba diskursą esant pirmine ir svarbiausia galios forma, pasireiškiančia visose žmogiškojo patyrimo ir praktikos srityse. Autoriaus tikslas - analizuojant šį „suskliaudimą“ atverti ypatingas struktūras, „kurios niekam nepriklauso ir yra niekur neaptinkamos, tačiau yra esmingiausių mūsų moderniojo žinojimo modalumų pamatas“. Autorius teigia, jog gyvenamasis pasaulis - morfologiškai konstituotų ir intuityviai suvokiamų įvykių ir objektų pasaulis - yra suskliaudžiamas mokslinio skepsio, o pagrindu laikoma transcendentinė ir homogeniška tikrovė neatsiveria pojūčiams. Teorinio-metodologinio formalizmo konstitucija, stokojanti intuityvaus aspekto, neturi vertikalaus matmens ir tegali būti artikuliuota horizontaliai, nuoseklia vienakrypte progresija, remiantis savo pačios vidinėmis taisyklėmis. Ji neturi jokio būtino ryšio su transcendentine homogeniška tikrove; šis ryšys - arbitralus ir lemia tai, jog tikrovei primetami atsitiktinai parinkti formaliai konstituoti metodai. Šitoks arbitralus teorinio-metodologinio formalizmo ir gyvenamo pasaulio ryšys Mickūnui leidžia interpretuoti modernųjį progresą kaip autoreferentišką, subjekto neturintį reiškinį, kaip arbitralų ribų nepaisymą, ir moderniąją galią kaip decentralizuotą atsakomybę, kaip „galią be priežasties“, kurią palaiko ir maitina beribės formalių ir materialių konstrukcijų galimybės. Toks visur išplitęs bet kokio veiksmo arbitralumo ir ribų nebuvimo pojūtis ir yra, anot autoriaus, nūdienos humanizmo krizės esmė.