[Lietuvos vaikų žaislai]
LTMuziejaus eksponatai lankytojams yra unikalūs. Antropologai teigia, kad tarp žmonių ir daiktų muziejuje užsimezga abipusis daugiareikšmis ryšys. Eksponatai kalba lankytojams, su jais bendrauja, juos informuoja, pateikia savo prasmes ir vertes, sukelia jausmus. Tačiau ne mažiau nei lankytojams, eksponatai ir muziejų objektai yra iškalbingi ir muziejų darbuotojams, kuratoriams, rinkinių sudarytojams. Objektai ir daiktai juos įtraukia į ilgalaikius socialinius santykius, praktikas ir procesus, pririša prie savęs įvairiausiais būdais – istorijomis, technikomis, estetika, neišbaigtumu ir tais vis naujais klausimais, kuriuos jie užduoda muziejininkui kiekvieną kartą, kai tik jis atsako į ankstesniuosius. Nijolės Pliuraitės-Andrejevienės knyga Lietuvos vaikų žaislai patvirtina tą trauką, kurią patiria muziejininkas, ėmęs domėtis viena tema. Gražiai išleistas, gausiai ir puikiai iliustruotas veikalas, kaip teigia jo autorė, yra ilgamečio tyrimo rezultatas. Šio darbo objektas, kaip pažymima knygos įvade, yra materialūs ir daiktiški vienetai – XIX a. pabaigos – XX a. pirmosios pusės lietuvių, daugiausia valstiečių, nefabrikinės gamybos žaislai. N. Pliuraitė-Andrejevienė juos nagrinėja remdamasi ikonografiniais duomenimis, rašytiniais šaltiniais ir daiktiniais objektais. Pastarieji – tai XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios eksponatai, saugomi Lietuvos muziejuose (1433 vienetų), nuo kurių prasideda ir ties kuriais apsistoja knygos pasakojimas. Jį tikslingai papildo gausios ir įvairios iliustracijos, kurios yra neatskiriama to pasakojimo dalis, autorei padedanti atskleisti daugybę medžiaginiame objekte, atrodytų, akivaizdžiai nematomų dalykų – klasifikaciją, gamybą, naudojimą, žaidimą ar geografinį paplitimą [p. 215].
