Mes nemirę

LTKnyga apima gana ilgo laikotarpio įvykius - nuo partizaninės kovos pradžios iki šiandieninių aktualijų. Apie visus įvykius, pradedant asmeninėmis biografijomis, baigiant nepriklausomos Lietuvos gyvenimo vertinimais, pateikiama asmeninė autorių nuomonė, įvykiai aptariami žvelgiant per savo asmeninę prizmę, be to, nevengiama savos nuomonės įrodyti ir pagrįsti dokumentais. Istorija pradedama nuo 1944 m., antrosios Lietuvos okupacijos pradžios, epizodinis dėmesys skiriamas 1944-1953 m. atskiriems partizaninio karo įvykiams Prisikėlimo apygardoje aptarti. Šis trumpas skyrius leis skaitytojui daugiau sužinoti apie Prisikėlimo apygardos kūrimosi aplinkybes, vadus, ryšius, veiklą žlugimą. Toliau pereinama prie svarbiausio ir didžiausio knygos skyriaus simboliniu pavadinimu - „Paukščiai išdraskytų lizdų". Ši metafora taikliai apibūdina to meto lietuvių likimo tragizmą. Prieštaravimas sovietinei sistemai nulėmė šeimų griūtį. Tremtis, lageriai, mirtis tapo nuolatiniais lietuvių šeimų palydovais. Vaikai buvo atskiriami nuo tėvų, tėvai - nuo vaikų. Kaimo sodybos be paliovos tuštėjo, prarasdamos viltį kada nors pamatyti ešelonuose dardinčius savo šeimininkus. Šį tragišką mūsų tautai laikotarpį nutarta įamžinti pateikiant autentiškus pasakojimus bei nuotraukas. Ilgus metus kaupta medžiaga apie Prisikėlimo apygardoje vykusį lietuvių pasipriešinimą yra svarbus šaltinis nagrinėjant partizaninio judėjimo istoriją. Antrasis skyrius pradedamas nuo Vytauto Smitriaus biografijos pristatymo: kaip ir daugelis to meto žmonių, autorius nukentėjo nuo sovietinės sistemos, dalyvavo partizaniniame judėjime, už tai buvo kalintas, ištremtas, grįžus į Lietuvą jam taip pat buvo nelengva įsitvirtinti. Šie ir daugelis kitų biografijos faktų atskleidžiama skyrelyje „V. Smitriaus gyvenimo istorija".Greta autorius aprašo savo žmonos Aldonos Sakalauskaitės-Smitrienės šeimos istoriją pateikia savo ir kitų pamąstymus apie gyvenimą nepriklausomoje Lietuvoje. Svarbi vieta šiame skyriuje skiriama antram šios knygos autoriui - Prisikėlimo apygardos partizanui, ilgamečiam, ištikimam Vytauto Smitriaus kovos draugui Viktorui Šniuoliui. Pasakojimas pradedamas nuo Viktoro Šniuolio šeimos istorijos, supažindinama su Viktoro partizanavimo laikotarpiu, tardymais, patirtomis tremties kančiomis, pristatoma jo veikla po 1990 m., Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Paskutinis ir gausiausias skyrius skiriamas Prisikėlimo apygardos ribose buvusių kaimų, jų gyventojų likimams nušviesti. Šios temos pasirinkimą lėmė Vytauto Smitriaus dalyvavimas apygardos partizaninėje veikloje. Grįžęs iš lagerio, jis gyveno buvusios Prisikėlimo apygardos ribose (Raseinių rajone), ne vieną dešimtmetį kaupė šios teritorijos partizaninio pasipriešinimo bei vėlesnio laikotarpio istorinę medžiagą. Vytautas surinko nemažą informacijos pluoštą apie Raseinių krašto kaimił, miestelių gyventojų likimus. Sukaupta medžiaga tapo pagrindiniu tyrimo objektu. Svarbu ir tai, kad kai kurie knygoje minimi partizaninio karo dalyviai nebuvo šio krašto gyventojai, tačiau buvo susiję glaudžiais kovos ryšiais su Raseinių krašto gyventojais.Trečiasis knygos skyrius skaitytojus galutinai perkelia į Lietuvos nepriklausomybės laikotarpį. Jame nagrinėjama Raseinių krašto - daugiausia Ariogalos, Raseinių gyventojų kultūrinė veikla. Skelbiama ilgus metus, nuo 1988 iki 2013 m. kaupta informacija apie įvairius kultūrinius renginius. Didžiausias dėmesys skiriamas tęstinei šventei „Laisvės ugnis ateities kartoms", dabar žinoma „Su Lietuva širdy" pavadinimu. Šios šventės apžvalgai skiriamas atskiras skyrelis, jame pateikiamos šventės akimirkos nuotraukose, dalyvių pasisakymai, rašoma apie ilgametį renginio organizatorių Antaną Vizbarą, išsakoma autorių nuomonė apie dabartinę renginio organizavimo padėtį ir kokybę. Paskutiniame skyrelyje pateikiama autoriui kelianti nerimą informacija apie Raseinių rajone veikiančias jėgas, kurios siekia griauti kultūrinį paveldą [Iš Pratarmės].