Mentalinių veiksmažodžių "manyti", "suprasti", "žinoti" multifunkcionalumas: epistemiškumas ir pragmatiškėjimas

LTLingvistinėje literatūroje pastebėta, kad kai kurios mentalinių veiksmažodžių formos yra linkusios pragmatiškėti. Straipsnyje pristatomo bandomojo tyrimo objektas yra trijų lietuvių kalbos mentalinių veiksmažodžių (MVeiksm) „manyti“, „žinoti“ ir „suprasti“ pirmojo asmens vienaskaitos esamojo laiko formos ir tų pačių MVeiksm bei MVeiksm „pamanyti“ teigiamos ir neigiamos imperatyvo formos. Tyrime apžvelgiamos minėtųjų mentalinių veiksmažodžių epistemiškumo raiškos ir pragmatiškėjimo tendencijos grožinės literatūros kalboje. Tyrimui atlikti taikyta tekstynų lingvistikos metodika. Rezultatai rodo, kad iš trijų tirtų MVeiksm dažniausiai epistemiškumo žymiklio funkciją atliko MVeiksm „manyti“ esamojo laiko vienaskaitos pirmojo asmens forma. Ši forma, palyginus su visomis kitomis, dažniausiai pastebėta vartojama autoriaus abejonei teigiamos propozicijos tikrumu reikšti. Liepiamosios nuosakos tiriamųjų kalbos vienetų vartojimo tendencijos rodo, kad nors ir per drąsu būtų teigti, jog tokios formos yra visiškai praradusios savo pirminę leksinę reikšmę, vis dėlto jos dažnai vartojamos kaip pragmatiniai žymikliai, atliekantys interakcijos funkciją.

ENThe paper presents the results of the pilot study on the multifunctionality of the Lithuanian mental verbs "manyti" "think", "žinoti" "know"and "suprasti" "understand". The study focuses on the first person singular present tense forms and imperative forms of the verbs and analyses their tendencies to function as markers of epistemicity or pragmatic markers in fiction. The data for the analysis have been taken from the Corpus of Contemporary Lithuanian Language (http://tekstynas.vdu.lt), namely the subcorpus of fiction. The analysis of the data reveals that out of the three Lithuanian mental verbs under consideration, the first person singular present tense form "manau" "I think" is most frequently used as a marker of epistemicity. It expresses author’s judgement on the truth value of the proposition or source of information. It should be noted that individual imperative forms of the mental verbs have not fully lost their primary lexical meaning, yet they have been frequently found to function as pragmatic markers. The imperative forms of the verbs are used to establish and maintain a relationship with the interlocutor, introduce the opposite point of view, summarize the facts that were previously mentioned, boost or hedge the proposition. They exhibit such features as syntactic mobility, absence of the propositional meaning, and rise of pragmatic functions in discourse. Consequently, the forms under analysis may be comparable to sentence adverbs which modify the proposition rather than constitute a part of it.