Baleto solistas ir choreografas Bronius Kelbauskas

LTRuzgaitės studijos „Baleto solistas ir choreografas Bronius Kelbauskas“ mašinraštis rengtas XX a. septintajame dešimtmetyje ir buvo įteiktas „Vagos“ leidyklai, tačiau studija nebuvo išspausdinta. Išlikę du mašinraščio su autorinėmis Ruzgaitės pastabomis ir patikslinimais egzemplioriai – vienas Lietuvos literatūros ir meno archyve, kitas – Helmuto Šabasevičiaus archyve (jie beveik identiški, Šabasevičiaus turimame egzemplioriuje trūksta paskutinio lapo). Kelbauskas, kurį laiką buvęs vyriausiuoju Lietuvos valstybinio akademinio operos ir baleto teatro baletmeisteriu, pagal to meto ideologinius reikalavimus 1955 m. tapo SSKP nariu, tačiau jokių ideologizuotų spektaklių vėliau nesukūrė. Vieninteliai baletai, kuriuose atsispindi sovietinėje kultūroje skatintos klasių kovos temos, – Gliero baletas „Raudonoji aguona“ ir Pakalnio „Sužadėtinė“, sukurti atitinkamai 1940 ir 1943 m. remiantis XIX a. II pusėje susiklosčiusiomis baleto dramaturgijos schemomis, svarbiausia juose išlieka pagrindinių herojų meilės tema, daug dėmesio skiriama divertismentiniams charakteriniams šokiams, pabrėžiantiems baleto spektaklį kaip spalvingą reginį. Studijos rengimo laikotarpis – sovietmetis – sąlygojo tam tikrus terminus, kurie rengiant mašinraštį spaudai palikti tokie, kokie buvo: „buržuazinė Lietuva“, „tarybinis baletas“, „tarybinis artistas“, „Tarybų Lietuva“. Remiantis šio laikotarpio nuostatomis, ypač teigiamai vertinamas rusų baletas, tačiau toks požiūris buvo būdingas ir daugumai Europos baleto istorikų ir kritikų, rašiusių XX a. antrojoje pusėje.Vis dėlto rankraštyje išvengta Kelbausko kaip menininko idealizavimo, jo kūryba vertinama objektyviai, paminint ir kai kuriuos menkiau pasisekusius spektaklius ir jų redakcijas (taip pat ir aiškiai ideologizuotą paskutinę Juozo Pakalnio baleto „Sužadėtinė“ redakciją, pavadintą „Aušta aušrelė“). Svarbiausia Ruzgaitės studijos apie Bronių Kelbauską vertė – faktinė informacija, jo kaip artisto ir choreografo kūrybos vertinimas, sąlygotas galimybės iš arti stebėti jo darbo procesą ir rezultatus, kurie sudaro reikšmingą XX a. vidurio ir antrosios pusės Lietuvos baleto istorijos dalį. Ruzgaitės studiją apie Bronių Kelbauską papildo jo sukurtų spektaklių sąrašas ir daugumos jų recenzijos, suteikiančios progą įvertinti to laikotarpio baleto ir teatro kritikų požiūrį į baleto meną ir to požiūrio kaitą, savo ruožtu atspindinčią šio meno ir jo vietos kultūriniame diskurse raidą. Taip pat pridedama Ruzgaitės kaip Lietuvos baleto istorijos kūrėjos ir kritikės veiklą atspindinti bibliografija, aprėpianti XX a. šeštojo–XXI a. pirmojo dešimtmečio svarbiausius Lietuvos baleto įvykius, choreografų ir baleto solistų kūrybos refleksijas.