Lietuvos gamtos menai ir antropoceno estetika
LTMonografijoje analizuojami Lietuvos gamtos menai ir antropoceno estetikos sklaida, gilinamasi, kaip nuo XX a. 2 pusės Lietuvos vizualiuosiuose menuose pradedama kalbėti gamtosaugos ir ekologijos temomis, kaip apmąstomi XXI a. antropoceno keliami iššūkiai. Didžiausias dėmesys skiriamas antropoceno estetikai, gvildenami įvairūs klausimai, susiję su meno ir gamtos santykiais, natūros ir kultūros skirties peržengimu, estetinių kategorijų ir meninės raiškos priemonių kaitos problemomis. Monografijoje pasitelkiamos mokslininkų teorinės sampratos, kurios leidžia atskleisti gamtos, eko ir antropoceno menų savitumą: filosofų Bruno Latouro, Thimoty Mortono, Karen Barad, Heather Davis, Etienne’o Turpino, Philipo Hüpkes’o, istorikų ir literatūrologų Dipesho Chakrabarty, Jean-Baptiste’o Fressozo, Amitavo Ghosho, Gabrielle’s Dürbeck, Evos Horn, Hannes’o Bergthallerio, vaizdo kultūros tyrinėtojų, menotyrininkų Paulio Ardenne’o, Nicolas Mirzoeffo ir kt. XX a. 6 dešimtmečio pabaigoje Lietuvoje gamtosaugos ir ekologijos temos palaipsniui pradėtos aktualizuoti dokumentinėse medijose – kino kronikose ir filmuose ar propagandiniuose plakatuose. Sovietinėje ideologijoje garbinama pramonės ir žemės ūkio modernizacija, ekstensyvi turizmo ir rekreacijos pramonės plėtra, kuri suvokiama kaip gamtos įveika, neginčijama žmogaus viršenybė prieš gamtą. Gamta matoma kaip išteklius, kurį, tam, kad nesibaigtų, bent deklaratyviai reikia saugoti. Svarbiausios „oficialiosios“ gamtosaugos klausimai – pramoninė ir antropogeninė biosferos sričių tarša, gyvūnų ir augalų žalojimas ir naikinimas, „neatsakingas“ ar „nusikalstamas“ žmogaus elgesys gamtoje. Tuometis dokumentinis kinas buvo ideologinės politikos įrankis: propagandinė filmų funkcija vertė kūrėjus ideologiškai vaizduoti pokario Lietuvos tikrovę, propaganda užleido vietą publicistiniam žvilgsniui.Labiausiai ideologizuotuose 7−8 dešimtmečių dokumentiniuose filmuose ir „Tarybų Lietuvos“ kino kronikose pabrėžiama gamtos ir žmogaus skirtis, gamta vaizduojama kaip žmogaus poreikiams tarnaujantis išteklius socialistinės pramonės ir gyvenimo statybose. Juose aukštinamas pelkes paverčiančių naudingais žemės ūkio plotais melioratorių darbas, milžiniškų, vietines ekosistemas naikinančių, pramonės – energetikos, chemijos ir kt. įmonių statytojų triūsas. Kiti dokumentinio kino ir kino kronikų kūrėjai fiksavo gamtą – visas ekosistemos ir biosferos dedamąsias – žemę, vandenį, augalų ir gyvūnų pasaulį stengdamiesi išlaikyti etišką ir pagarbų požiūrį. Filmuose vaizdinė metaforų kalba neatitiko ideologinio patosiško užkadrinio pasakojimo. Žmogaus veiklos nesuniokotos gamtos vaizdais išsakomas „tylus“ prieštaravimas sovietmečio išgarbinto industrializavimo ideologijai. Režisieriaus ir operatoriaus Tautrimo užfiksuotas pamario krašto, Kuršių nerijos, Nemuno pakrančių grožis – pramonės, technologijų, pramoninės žemdirbystės ir žuvininkystės nesudarkyti autentiški gamtos ir žmonių vaizdai oponavo privalomam pasakojimui apie agresyvias socializmo statybas bei „vandens energijos“ užkariavimą. Kituose dokumentiniuose filmuose keliami aktualūs gamtosaugos klausimai – neatsakingas ūkininkavimas kolūkiuose ir tarybiniuose ūkiuose, pramonės įmonėse, dėl kurio cheminėmis medžiagomis ir atliekomis užteršiami vandens telkiniai, brakonieriavimas, neteisėtas miško ir vandens gyvūnų žalojimas ar naikinimas. [...].
ENThe monograph analyses Lithuanian nature arts and the development of the aesthetics of the Anthropocene. It explores how Lithuanian visual artists have started to talk about nature conservation and ecology since the second half of the 20th century, and how the challenges posed by the Anthropocene of the 21st century are being considered. The focus is on the aesthetics of the Anthropocene, which addresses various issues related to the relationship between art and nature, the transcendence of the distinction between nature and culture, and the problems of changing aesthetic categories and the means of artistic expression. The monograph draws on the theoretical conceptions of various scholars to reveal the specificity of the arts of nature, eco-arts and the anthropocenarts: philosophers Bruno Latour, Thimoty Morton, Karen Barad, Heather Davis, Etienne Turpin, Philip Hüpkes, historians and literary scholars Dipesh Chakrabarty, Jean-Baptiste Fressoz, Amitav Ghosh, Gabrielle Dürbeck, Eva Horn, Hannes Bergthaller, researchers of visual culture and art critics Paul Ardenne, Nicolas Mirzoeff and others. In the late 1960s, nature conservation and ecology gradually began to be raised in documentary media in Lithuania – cinema chronicles “Soviet Lithuania”, documentary films or propaganda posters. Soviet ideology glorified the modernisation of industry and agriculture, the extensive development of the tourism and recreation industry, which was perceived as the overcoming of nature, and the unquestionable supremacy of man over nature. Nature is seen as a resource that must be protected, at least declaratively, in order not to run out. The most important “official” environmental issues are industrial and anthropogenic pollution of areas of the biosphere, the mutilation and destruction of animals and plants, and “irresponsible” or even “criminal” human behaviour in nature.Documentary cinema at that time was a tool of plitical ideology: the propaganda function of the films forced the filmmakers to ideologically portray the reality of post-war Lithuania. The most ideologized documentaries of the 1970s and 1980s and the cinema chronicles “Soviet Lithuania” emphasised the difference between nature and man, portraying nature as a resource serving human needs in the construction of socialist industry and life. They praised the work of reclaimers who turn wetlands into useful agricultural areas, and the efforts of the builders of the huge industrial plants – energy, chemical and others – that destroy local ecosystems. Other documentary and cinema chronicles f ilmmakers have captured nature with an ethical and respectful approach: all the components of the ecosystem and the biosphere as the land, the water, the plant and the animal world. The visual language of metaphors in the films did not conform to the ideological pathos of the backstage narrative. The images of nature, unspoilt by human activity, are used to express a silent opposition to the Soviet ideology of glorifying industrialisation. The beauty of the seaside region, the Curonian Spit and the banks of the Nemunas, captured by director and cinematographer Tautrimas – authentic images of nature and people unspoiled by industry, technology, industrial farming and fisheries – opposed the obligatory narrative of the aggressive socialist construction and the conquest of “water energy”. Other documentaries address pressing environmental issues, such as irresponsible farming on collective and Soviet farms and in industrial enterprises, leading to the pollution of water bodies with chemicals and waste, poaching, and the illegal mutilation or destruction of forest and aquatic animals. [...].
